2015 m. rugsėjo 17 d., ketvirtadienis

Pranas Gailius ir Kazys Varnelis

Tai, kad Prano Gailiaus retrospektyvinė paroda įvyko K. Varnelio namuose-muziejuje, galima aiškinti keliomis priežastimis. 

Esminė (be abejo) - tai dailėtyrininkė Simona Makselienė ir jos vadovaujama „Kunstkamera“ (bei „vilniaus aukcionai“), nuosekliai propaguojanti šio Paryžiuje gyvenančio dailininko kūrybą. Ekspozicinės sėkmės receptas taip pat priklauso Simonai – tai ji surežisavo visą parodos „kūną“. Priminsime, kad vienoje (tačiau pačioje didžiausioje) muziejaus salėje yra pateikta ne kas kita, o RETROSPEKTYVA. Taigi parodoje apžvelgiamas visas netrumpas ir įvairus Prano kūrybos kelias. Manau, kad net nereikia aiškinti, jog keliais sakiniais, keliais darbais atspindėti visą menininko karjerą, yra ganėtinai sunkus uždavinys, kuo tikriausias iššūkis. Kitas dalykas, kad ir pati eksponavimo architektūra yra labai vykusi – laikantis chronologinio dėliojimo principo (žiūrovui rekomenduotina eiti stačiakampėje erdvėje prieš laikrodžio rodyklę, pradedant ankstyviausiu čia esančiu dailininko darbu – 1949 metų Strasbūre nutapytu autoportretu ir pereinant pagrindinius jo tapybos lūžius bei zenitines aukštumas), darbai tai skleidžiami ant vienos ašies, tai paleidžiami (it kokie aitvarai į dangų) didesniais gūsiais. Įstabiausia, kad visuma yra labai artima K. Varnelio namų-muziejaus dvasiai - panašiais principais remdamasis erdves instaliuodavo ir Profesorius...

Prano Gailiaus tapybos retrospektyva Kazio Varnelio namuose-muziejuje.
Pirmasis iš dešinės darbas - 1949-ųjų metų Autoportretas 
Galima nurodyti ir simbolinę (tad irgi esminę) Prano Gailiaus parodoje atsiradimo K. Varnelio namuose-muziejaus priežastį, metaforiškai apibūdintiną dviejų dailininkų susitikimu (juk banalu, tačiau tiesa, jog už menininkus kalba jų kūriniai...) – tai sielų giminystė...

Varnelis kaip menininkas ir eruditas (dailininkams, o dar ir kolekcionieriams tai tiesiog neišvengiama!) visuomet buvo labai reiklus ir netgi išrankus. Tai geriausiai atspindi jo asmeninė biblioteka. Labai nesunku nustatyti Profesoriaus personalines simpatijas ir netgi antipatijas remiantis objektų pateikimu. Štai, kad ir toks pavyzdys: kelios Birutės Žilytės iliustruotos knygos yra eksponuojamos bibliotekoje, ant plačių palangių, specialiai tam padarytuose „padėkluose“. Varnelis labai vertino Steponavičiaus-Žilytės (beje, ir Piekuro-Rožanskaitės) tandemą. Ir priešingai – tai, kam nelabai simpatizuodavo, būdavo „paslepiama“ uždarose spintose, nuošalesniuose kambariuose...

Pats iškalbingiausias Varnelio požiūrio į Gailių atributas yra toje pačioje bibliotekoje ne tik saugoma, bet ir nuolat eksponuojama pastarojo autoriaus knyga dėžutėje Deuxième suite lituanienne („Antroji lietuviška siuita“) – vienuolikos reljefinių medžio ir lino raižinių ciklas, įkvėptas Kazio Bradūno (beje, Vilniuje gyvenusio priešais savo gerus pažįstamus Varnelius – priešingoje Rotušės aikštės pusėje) teksto „Donelaičio pamokslas per sukaktuvių mišią“ (1986 m.). Tad Varnelis vertino Gailių kaip menininką.

Prano Gailiaus Deuxième suite lituanienne („Antroji lietuviška siuita“, 1986 m.) K.Varnelio namų-muziejaus bibliotekoje
Kitaip ir negalėjo būti, nes kaip dailininkai jie yra be galo panašūs. Žmonės, apsilankę K. Varnelio namuose-muziejuje, o ir matę ne vieną P. Gailiaus parodą ar darbą, mūsų adresu turbūt pasukiotų smilių prie kaktos, tardami, kad „nieko panašaus“. Vis tik esama daugybės sąlyčio taškų, leidžiančių teigti apie būtent tą minėtąją dvasinę Gailiaus ir Varnelio sielų draugystę (kaip sentimentaliai tai beskambėtų).

Prano Gailiaus paroda
Nuolatinė Kazio Varnelio ekspozicija toje pačioje salėje
Pirmas dalykas, jie abu yra žemaičiai. Varnelio atveju mane visuomet glumindavo ir pagarbą keldavo tas faktas, kad žmogus, pragyvenęs penkiasdešimt metų užjūriuose, ten padaręs karjerą, profesoriavęs koledžuose, bendravęs su pasauliniais meno ir kultūros veikėjais, lietuviškai šnekėdavo ne su angliškai amerikietišku, bet žemaitišku akcentu. O susitikęs su kraštiečiais visiškai laisvai rokoudavosi dounininkų šnekta.

Antras dalykas, jungęs Varnelį su Gailiumi, buvo Paryžius. Pranas, kaip žinome, ten gyvena. Varneliui Paryžius buvo svajonė ir Meka jaunystės laikais. Į jį jis norėjo važiuoti studijuoti, tačiau karas pakeitė lūkesčius ir galimybes. 1943 metais teko pasirinkti Vienos dailės akademiją. Paryžius (aplankytas jau brandos laikais) magnetu buvo neatsitiktinai. Neabejotinai įtaką darė Varnelio profesorius dar Kauno meno mokykloje (baigtoje 1941 metais) – Stasys Ušinskas, savo ruožtu Paryžiuje mokęsis 1929-1931 metais. Ir ne bet kur, o paties Fernand‘o Léger įkurtoje Moderno akademijoje, pas patį kubizmo apologetą (taip pat ir rusų konstruktyvistę Alexandrą Exter). Varneliui neteko lankyti Léger studijos, tačiau pamatinius kubizmo ir apskritai modernaus meno pricipus jam įdiegė (savotiškai tarpininkaudamas – o ankstyvoji Varnelio plastika tą ypatingai aiškiai atskleidžia) Ušinskas. Tuo tarpu 1949 metais į Paryžių atvykęs Pranas netrukus ir pateko į paties Léger aplinką, tapdamas jo tiesioginiu mokytoju. Tad tokios štai ir kubistinės sąsajos.

Galima dar priminti ir bendrą abiejų bičiulį – Vytautą Kasiulį, jungusį jau pokarinėje Prancūzijos sostinėje. Su juo Varnelis intensyviai bendravo besimokydamas Kaune (buvo bendramoksliai, rišti bendros patirties – į Laikinąją Sostinę atkeliavę iš periferijos, abiejų tėvai – garsūs savo kraštų dievdirbiai, dviese nusprendė pereiti iš Justino Vienožinskio klasės į „modernesnę“ – Ušinsko), o Pranas – nuo pirmos savo paryžietiškos dienos, išgėręs ne vieną kufelį prancūziško vyno...

Kita vertus, lyginant abu menininkus, neturėtų trikdyti tariamas vieno „griežtumas“ (racionalumas), o kito „laisvumas“ (ekspromtiškumas). Griežta struktūra slepia juslingą Varnelio prigimtį, o laisvas komponavimas glūdi po tobulai apskaičiuotuose santykiuose, galingai suręstoje architektonikoje. Su menu taip jau yra, kad tobuliausias yra „aukso vidurys“. Varnelis ir Gailius jį pasiekė savais keliais, link to pjūvio eidami iš priešingų taškų.

Beje, galima perskaityti kelias skirtingu metu ir kitokiuose kontekstuose pasakytas dailininkų mintis:

- „Esu įsitikinęs, kad visas mūsų gyvenimas yra perdėm ritmingas, kad ritmas mūsų gyvenime vaidina didelį vaidmenį. Jis gali būti paslėptas, giliai jaučiamas, arba, kaip mano darbuose, ryškiai eksponuotas“ [KAZYS VARNELIS].

- „Muzika labai svarbi, ji mano gyvenimo dalis. <...> Mano idėja panaudoti folklorinius motyvus dailėje atėjo iš muzikos, iš Stravinskio ir Bartoko visų pirma. Praėjau tą patį kelią kaip Kandinskis. ‚Pirmoji lietuviška siuita‘, kuri yra Milašiaus verstų liaudies dainų interpretacija, kyla iš pažinties su muzika. Drauge nuolatos prisimenu žemaitiškas dainas, traukiamas iš laukų grįžtančių valstiečių“ [PRANAS GAILIUS].


Būtina pabrėžti (ką jau ir taip visi žinome!), kad tapyba yra spalvos menas. Koloristu save laikė Varnelis, kolorizme neabejotinai egzistuoja ir Prano raiška. Šioje vietoje galima pasamprotauti, kaip puiku (nors skamba tai dviprasmiškai), jog epochos kataklizmai abu šiuos menininkus nuvedė toli nuo Tėvynės (amžiams palikdami žmogiškų randų) ir tokiu būdu praplėtė mūsiškės, tautiškai lietuviškos tapybos (ir visų pirma kolorizmo sampratą). Tad užtenka pažvelgti į lietuviškas – žalias, raudonas, geltonas spalvas, inspiruotas gimtosios gamtos ir savo kultūros tradicijų, ir viskas susidėlios į savo vietas. 

Pranas Gailius
Kazys Varnelis