2015 m. birželio 23 d., antradienis

Vaiduokliai Kazio Varnelio namuose-muziejuje

Vaiduoklių K. Varnelio namuose-muziejuje nėra. Tai tik fikcija ir vaizduotė – arba, kaip pasakytų, muziejuje saugomų kelių estampų autorius Francisco Goya – „Proto miegas gimdo pabaisas“.

K. Varnelio namai-muziejus, buvusi Mažoji gildija, savo prigimtimi nekelia jokio slogučio ar tuo labiau baimės. Juk čia nuo amžių amžinųjų – Jogailos ir Vytauto laikų, buvo parduotuvės ir pirklių sandėliai, kažkuriuo metu – vaistinė (carų laikais) ir audinių parduotuvė (prie bolševikų), o dar gyveno žmonės. Vieną 2015 metų birželio dieną apsilankiusi ponia iš Lenkijos pasakojo, kad skirtingus (savo dydžiais, langų kiekiais) butelius turėjo lietuviai, lenkai, žydai, rusai, baltarusiai. „Ir niekas nesipyko“. Viešnia (beje, kalbėjusi ir lietuviškai) dar prisiminė, kad ten, kur vėliau įsikūrė K. Varnelio tapybos studija, po karo gyveno keli lenkų studentai. Per Tris karalius jie apsirengė Kasparu, Merkeliu ir Baltazaru ir išėjo į miestą. Tą pačią naktį atvažiavo juodas „varnelis“ (rusiškai „voronokas“) su saugumiečiais ir tuos studentus išsivežė. Trys karaliai daugiau nebegrįžo...

Dar esant gyvam Profesoriui, vaiduoklių buvimu patikėti versdavo viena salytė. Einant ja, visiškoje tyloje (juk nuo miesto triukšmo saugoja storos viduramžiškos sienos ir uždarytos langinės) galima išgirsti balsus: kažkas vis nuolat kalbasi ramiomis, dalykinėmis intonacijomis. Suklusdavau, galvodamas, kad pas K. Varnelį apsilankė kokie nors svečiai: Petras Repšys ar Arvydas Šaltenis, Algirdas Kanauka ar Vladas Žukas, Vedegių šeima. Tokią mintį sustiprindavo priešais šią salę esanti privati erdvė, ekspozicijos langai atsiverdavo į iki vėloko vakaro žibančius Profesoriaus kabineto langus... Tik sustojus ir geriau įsiklausius (taip pat pamąsčius) toptelėdavo į galvą mintis, kad tai tik žingsnių aido sukeltas akustinis efektas.

Salė, kurioje girdėti pašnekesys. Langas žvelgia į K.Varnelio kabineto langus
Stereo iliuzija galbūt galima paaiškinti ir „Knarkiantį vaiduoklį“. Jį visai neseniai išgirdo kampinę antrojo aukšto salę valiusi bendradarbė (žinoma, galima juokauti, kad tai tik amžinai miegančio muziejininko skleidžiami garsai). Visgi protas sako, kad kažkokius garsinius virpesius sukėlė skersvėjis kamine – juk tame pačiame kambaryje esama viršutinės XVII amžiaus pradžia (o gal net XVI-uoju) datuojamos virenės dalis.

"Knarkiančio vaiduoklio" kampas
Tai ne joks vaiduoklis – tai tik kuo tikriausias Kazio Varnelio priminimas – po Profesoriaus mirties ant jo studijos stogo beveik punktualiai (tikrai varneliškai!) atskrisdavo ir piktokai pakranksėdavo („Eikite dirbti!“) varna. Dabar ji atskrenda vis rečiau. Bet pasitaiko.

Aukščiausias stogas dengia K.Varnelio studiją. Ant jo kraigo nutupia karkianti varna
Nedidelį vaiduoklį teko pamatyti (akies krašteliu) ir vadinamajame „Gintaro kambaryje“ (taip šią erdvę dėl šilto kolorito bei rokokinės baldų stilistikos pavadino kolega (iš tiesų tai buvusių arklidžių ar vežiminės dalis). Jame bendradarbės ir bendradarbiai mėgsta apsižiūrėti savo figūras – vieta tam yra labai patogi, kadangi istoriniai (barokiniai ir klasicistiniai) veidrodžiai yra sukabinti vienas prieš kitą, o vienas iš jų iš viso yra suveriamas, sudarytas iš trijų dalių – tad matai save visokiausiais rakursais. Taigi, vieną šeštadienį, kuomet ėjau pasitikti lankytojų, tuose veidrodžiuose kažkas šmėstelėjo. „Vaiduoklis“, – pagalvojau, tačiau atsisukęs tepamačiau vieną seną paveikslą su gudriai žvelgiančiu kunigaikščių Giedraičių šeimos atstovu. O vaiduoklis pranyko kažkur kitur, salėje su paties K. Varnelio kūriniais – paveikslais ir skulptūromis.

Salė (buvusių arklidžių patalpa) su veidrodžiais
Durų angoje vieną kartą šmėkštelėjo vaiduoklis (arba skulptūros šešėlis)

Vaiduoklių K. Varnelio namuose-muziejuje taip pat galima tikėtis ankstyvais rytais, net tokiais pačiais žiemos vakarais – čia tuomet būna tamsu, kartais reikia pasišviesti žibintuvėliais ar bent telefonais, todėl asociacijas su šmėklomis kelia nuo eksponatų – senųjų skulptūrų ir vazų krentantys dirbtiniai šešėliai. Bet tai tikrai ne šmėklos, nes šioje vietoje tereikia prisiminti minėtąjį Goyą – o jis apie tuos dalykus tikrai puikiai išmanė...

K. Varnelio namai-muziejus žiemos vakarą. Eksponatas ir jo šešėlis. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą