2015 m. balandžio 9 d., ketvirtadienis

Porcelianas ir fajansas

Viena iš didesnių taikomosios dailės tematinių grupių K. Varnelio namuose-muziejuje yra susijusi su dvejomis keramikos rūšimis - porcelianu ir majolika/fajansu. Žodis "tematika" čia yra pavartotas neatsitiktinai, kadangi keraminės medžiagos pačios savaime su jokiomis temomis ar motyvais neturi nieko bendro. Tačiau K. Varnelio muziejaus ir jo rinkinių koncepcijoje medžiaga, technika ar žanras taip pat atlieka teatro aktoriui prilygstančią rolę, kurios dėka yra kurpiami intriguojantys dailės ir jos istorijos pasakojimai ar kuriamos netikėtos ekspozicinės situacijos.

Pradžioje išsiaiškinkime majolikos/fajanso ir porceliano dislokacijas. Kolekcinė majolikos/fajanso grupė (dekoratyvinės vazos ir dubenys) yra išdėstyta siauroje, pereinamoje, cilindriniu skliautu dengtoje Mažosios gildijos erdvėje. Porcelianas - jeigu konkrečiau - tai yra smulkioji skulptūrinė plastika, pagrindinė jo dalis, yra išeksponuota antrajame muziejaus aukšte ir visos ekspozicinės aplinkos atžvilgiu sudaro fiziškai nedominuojantį, tačiau kompoziciškai pabrėžtą segmentą. Tiesiog K. Varnelis porcelianines figūrėles patalpino ant prie gotikinės nišos priglaustos baltos pakylos sienos viduryje. Iš ankstesnės salės ateinantys lankytojai šį ekspozicijos fragmentą mato kiek anksčiau, nei kitus objektus (juolab, kad žygiuojant labirintiškais ratais, šie eksponatai sušmėžuoja ir dar prieš tai).

Majolika ir fajansas yra dvi artimos keramikos rūšys (beje, jos yra giminingos ir porcelianui - skiriasi tik sudedamųjų dalių santykiai). Fajansui ir majolikai yra būdinga baltos spalvos molio masė bei skaidrios ar neskaidrios (dažniau) glazūros piešiniai, galutiniame proceso etape padengti skaidriomis glazūromis. Europietiškajai majolikai ir fajansui (sekant, be abejo, Rytais) yra būdingas gana laisvas ir eskzinio pobūdžio piešinys - ir ypač rokiu pasižymi itališkieji Renesanso epochos (ar ją imituojantys) gaminiai.

Tad majolikos ir fajanso salė K. Varnelio namuose-muziejuje ir pasižymi tokiu charakteriu. Būtent jį suteikia dvi objektai - vazos, savo stilistika artimos XVI amžiaus antrojoje pusėje Venecijoje veikusioms keramiko Domenico Veneziano dirbtuvėms. Vienoje iš jų, ant šonų ištapytuose medalionuose vaizduojamas barzdotas vyras ir aristrokratiška dama, kitoje - veikėjai antikizuota apranga. Nėra jokių inskripcijų ar kitokių ikonografinių nuorodų, leidžiančių atributuoti personažus. Tačiau moterį galima sutapatinti su kuria nors krikščionių šventąja (kad ir Šv. Barbora), su ja "suporintą" vyrą - Šv. Petru ar šv. Pauliumi. Kitame inde pavaizduotasis ilgaplaukis jaunuolis primena Šv. Joną Krikštytoją, jo šalmuotas porininkas - Šv. Jurgį (kita vertus, šiuo atveju galime įžiūrėti ir literatūrinius Antikos personažus).

Vaza, Domenico Veneziano dirbtuvės (?)
Vaza, Domenico Veneziano dirbtuvės (?)
Šiems eksponatams it kokiame muzikiniame orkestre pritaria renesansinės XIX-ojo amžiaus replikos - tokios, kaip amforos pavidalo vaza su Medičių giminės herbu ant vieno šono ir, regis, Lorenzo de'Medici ("Puikiojo") atvaizdu kitoje pusėje arba dekoratyvinė lėkštė su ištapyta deivės Artemidės medžioklės scena, taip pat porcelianinė figūrėlė, vaizduojanti Viduramžių damą su brevijoriumi rankose. Tapybos ir plastikos prasme tai - kur kas kur detalesnės, labiau susmulkintos raiškos kūriniai, rodantys vėlesnių kartų požiūrį į Renesansą, tačiau spalvos čia irgi yra ryškios, gaivios, spinduliuojančios gyvybingumu.

Vaza su Medičių giminės herbu, Italija, XIX a. pabaiga
Kitas tos pačios vazos šonas

Majolika ir porcelianas

Visai kitokia nuotaika jaučiama antrajame aukšte esančioje porceliano erdvėje. Jeigu K. Varnelio požiūris į fajansą ir majoliką - santūriai akademiškas, tai su porcelianu menininkas drįso ironizuoti ir juokauti. Viską išduoda porcelianinė rankytė, laikanti gėlių žiedus saujoje - šis objektas patalpintas viso porcelianio ansamblio priešakyje (it koks dirigentas). O ir kitais atvejais - galantiškos scenos iš Meiseno, Vienos, Paryžiaus ir kitų dirbtuvių (atskirą pogrupį sudaro angliškojo biskvito gaminiai) tartum atspindi K. Varnelio poziciją, jog mene ne viskas būna rimta ir solidu, kad kuriant juokaujama, pokštaujama ir tiesiog džiaugiamasi...

Porcelianas iš K. Varnelio kolekcijos



2015 m. balandžio 1 d., trečiadienis

Renesansas ir Barokas

Tematiškai apibrėžiant K. Varnelio Vakarų Europos meno kolekcijos visumą, neišvengiamos yra Renesanso ir Baroko sąvokos, nes būtent šie du stiliai bei epochos yra viso rinkinio šerdimi. Tai lėmė kelios priežastys - 1) paties K. Varnelio skonis, 2) K. Varnelio kaip menininko ir ekspozicijos autoriaus noras žiūrovams pateikti nedidelę, kamerinę, tačiau monumentalią ir įtikinančią Vakarų meno istoriją. O Renesansas ir Barokas - tai reiškiniai, kurių dėka Europos kultūra tapo tiesiog savimi...



Taigi, renesansiniai ir barokiniai eksponatai yra pasklidę po visą K. Varnelio namų-muziejaus "labirintą". Visgi esama dviejų salių, kur tokių objektų koncentracija yra ypatingai didelė. Tai dvi viena šalia kitos besiribojančios erdvės pirmajame Mažosios Gildijos aukšte - buvusios krautuvėlės ar sandėliai. Renesansui ir Barokui čia, pirmiausia, atstovauja tapyba. Turbūt patys reikšmingiausi senumo prasme būtų du itališkojo Renesanso paveikslai, vaizduojantys Madoną - Švč. Mergelelę Mariją su Kūdikiu. Abu jie nutapyti kvatročento epochai būdingomis technikomis - temperos dažais ant medžio lentų. Vienas, anoniminio (nenustatyto) autoriaus sukurtas, pasižymi dar gotikinėmis suveriamo altoriaus formomis (o ir plastika yra archaiškesnė), kitas priskirtinas Sienos mokyklos atstovui Matteo di Giovanni'ui (1430-1495) iš tiesų tai greičiausiai yra vėlesnio šio dailininko paveikslo Madonna col Bambino con i Santi Girolamo e Francesco ("Mergelė Marija su Kūdikėliu ir šventaisiais Jeronimu ir Pranciškumi" - originalas saugomas Sienos nacionalinėje pinakotekoje) kopija.

Nusileidimo į Mažosios gildijos rūsius perdangos su renesansine tapyba
Matteo di Giovanni, Madona su Kūdikėliu ir šventaisiais Jeronimu ir Pranciškumi, XV a.
Kairėje - originalas (iš Sienos nacionalinės pinakotekos), dešinėje - kopija (iš K. Varnelio namų-muziejaus)


Esama ir daugiau kopijų - toks yra garsaus XVIII amžiaus prancūzų portretisto ir batalisto Jeano Marco Nattier (1685-1766) sukurtas tapybinis Maltos ordino kavalieriaus Jeano-Philippe'o atvaizdas, arba net keletas bronzinių skulptūrėlių - sumažintų Donatello (1386-1466), Giambolognos (1529-1608) replikų. Kokia yra kopijų paskirtis šiose, o ir kitose L.Varnelio namų-muziejaus salėse? Pirminis dalykas - be abejo, informacija. Tiesiog kurdamas dailės istorijos modelį, savotišką mikrokosmosą ekspozicinėje ervdvėje, profesorius įžiūrėjo tą kopijų paskirtį, kokią joms suteikė XVI-ojo ar XVIII-ojo šimtmečių gyventojai - visiškai ramiai vertinę kopijuotus leonardus ar rubensus. Antras dalykas - nuotaika. Šiuo atveju kopijos atlieka savotišką teatrinių masuočių funkciją, tarnaudamos kaip choras antikiniame graikų teatre - komentuodamos, papildydamos pagrindinį pasakojimą.


Visgi Renesanso ir Baroko erdvėse yra ir daug vertingų, reikšmingų kūrinių, kurių atgabenimas į Lietuvą, jų pristatymas publikai buvo vienas iš K. Varnelio kaip kolekcionieriaus ir muziejaus steigėjo tikslų. Tarp ir paties K. Varnelio labai vertintų galima paminėti dvi renesansines skrynias - viena iš jų ištapyta ornamentais ir Gausybės ragais, bei heraldiniais motyvais, ir kildinta iš Vokietijos, kita - angliška, raižyto ąžuolo su keturiais medalionuose profiliais vaizduojamais vyriškiais. Reikšminga ir odinė širma su renesansine ornamentika bei heraldiniais motyvais, barokinis krėslas, dekoratyvinės barokinės figūros ir kiti dirbiniai. Dar galima paminėti keletą tapybos egzempliorių - tarp jų ir italų baroko tapytojo kompozicija, vaizduojanti Švenčiausią Šeimyną kelionės į Egiptą metu, olandų portretisto pavaizduotas senyvas barzdotas vyriškis ar Allano Ramsay (1713-1784) aplinkai priskirtino meistro kūrinys - britų džentelmeno portretas, nežinomo autoriaus (K. Varnelis buvo įsitikinęs, kad tai paskutiniojo Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio rūmų dailininko Marcello Bacciarelli'o (1731-1818) kūrinys) nutapytas jaunos damos portretas.

Skrynia (Anglija, XVI a.) ir dvi dekoratyvinės skulptūros (Italija, XVII a. 1 pusė)
Skrynia (Anglija, XVI a.), detalė
Skrynia (Vokietija, XVI a.), detalė
Skrynia (Vokietija, XVI a.), detalė
Nežinomas dailininkas, Šventoji Šeima, Italija, XVII a. 
Marcello Bacciarelli (?), Moters portretas, XVIII a. pabaiga
Allan Ramsay aplinka, Vyro portretas, XVIII a. 2 pusė
Širma (Vokietija, XIX a. ?)
Širma (Vokietija, XIX a. ?), detalė su vyru XVI amžiaus drabužiais
Tad muziejinė renesansinių-barokinių eksponatų vertė K. Varnelio namuose-muziejuje yra neabejotina ir dar kartą atskleidžianti vieno žmogaus patriotizmą ir idealizmą bei tai, ką gali padaryti vienas kryptingai einantis ir konkrečius žingsnius darantis individas savo Tėvynės labui.

Kita vertus, Renesanso ir Baroko erdvės muziejuje atlieka ir savotišką 'apšildintojo" rolę prieš tai, kai žiūrovas įeina į paties K. Varnelio kūrybai pašvęstas erdves. Tai lyg sumažinta visos Meno istorijos vizualizacija, Pasaulio muziejus (pasak Andre Malraux) modelis, padedantis lankytojui suvokti modernaus meno (konkrečiai - Kazio Varnelio kūrybos) prigimtį, esmę ir logiką...