2015 m. kovo 3 d., antradienis

Vakarų Europos grafika Kazio Varnelio kolekcijoje

Perėjęs keletą K. Varnelio namų-muziejaus salių, kuriose dėmesys sufokusuotas į lituanistiką (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeitimi susijusią ikonografinę medžiagą), žiūrovas patenka į Europos grafikos klasikai skirtą erdvę...

Čia yra visko – nelabai žinomų autorių, netgi epigonų, taip pat tikrų šios srities įžymybių. Esmių esmė slypi tame, jog savo grafikos rinkinyje kolekcionierius K. Varnelis fiksavo, amžino, tiesiog rinko kertinius Europos rėžtuko meistrų kūrinius. K.Varnelį domino ir žymūs, svarbūs autoriai bei jų kūriniai, ir tokie egzemplioriai, kurie gal nėra labai išgarsinti, tačiau žavūs savo meistriškumu, įdomūs vaizduojamomis temomis ir siužetais. Profesorius visa tai rinko dėl kelių priežasčių. 1) Jį tai jaudino kaip menininką, estetą ir tiesiog kolekcionierių. 2) Jis manė, kad kaupdamas tokius dalykus jie atlieka mecenato ir, svarbiausia, švietėjo, netgi pedagogo misiją...

Europos grafikos salė nėra ypatingai erdvi ir gausi. Apskritai K. Varnelio namai-muziejus šiek tiek primena aisbergą – tai, kas matoma ekspozicijoje tėra visos gausios ir įvairiapusės kolekcijos dalis.


Vos tik įėjus į šią erdvę, akis susiduria su klasikinės Vakarų Europos grafikos korifėjais: Albrechtu Düreriu, Hendriku Goltziumi, Jacques'u Callot, Giovanni'u Battista Piranesi'u, Franciscu Goya, tiksliau - juos reprezentuojančiais darbais.

Chrestomatinė vieno žymiausių Renesanso genijų - A. Dürerio (1471-1528) graviūra Šv. Eustachijus (apie 1501 m.) nuo varinės klišės atspausta jau XX amžiuje. Tai vienas iš "auksinių" šio dailininko kūrinių, tokiu tituluojamas dėl juvelyriškai trapios linijos, meistriško komponavimo ir be galo atidaus žvilgsnio į detales. Belieka pridurti, kad savo matytų Alpių kalnų fone Düreris vaizduoja esminį šio šventojo, medžiotojų globėjo (gyvenusio II amžiuje) gyvenimo lūžį - jo atsivertimo į krikščionybę stebuklą - kuomet imperatorių Tito bei Trajano karvedys išvydo elnią su kryžiumi tarp ragų.


A. Dürer, Šv. Eustachijus, 1501 m.
Štai puikus šiaurietiškojo manierizmo atstovo - H. Goltziaus (1558-1617) raižinys Kristus prieš Pilotą (1596 m.), vaizduojantis tarp renesansinių statinių ramiai stovinčius dailininko gyvenamojo meto drabužiais apsirengusius personažus, šaltai stebinčius Atpirkimo dramą.

H. Goltzius, Kristus prieš Pilotą, 1596 m.
Prancūzų baroko rėžtuko meistras J. Callot (1592-1635) yra reprezentuojamas dailininko mirites metais sukurta kompozicija Šv. Antano gundymas. tad galima tarti, jog tai yra viso kūrėjo ouevre apibendrinantis darbas. Jame, iš tiesų, yra visko, dėl ko ir vertinamas J. Callot - fantazijos bei polėkio, grotesko ir tetrališkumo, ekspresijos ir tobulo komponavimo...

J. Callot, Šv. Antano gundymas, 1635 m.
G.B. Piranesi (1720-1778) buvo Romos architektu pagal savo išsilavinimą bei profesiją (būtent tokį statusą turėjo Vatikane); architektu jis buvo (ir netgi labiau), kurdamas impozantiškus grafikos lakštus, fiksuodamas, "restauruodamas", netgi įsivaizduodamas antikinę Romą bei jos statinių grožį ir didybę. Ekspozicijoje kabo šio vieno žymiausių XVIII amžiaus grafikų, savo madingais kūriniais populiarinusio romėnišką praeitį ir tokiu būdu skatinusio klasicistinį Antikos atgimimą, kompozicija Koliziejaus vaizdas iš vidaus (XVIII a. 8 dešimtmetis).

G.B. Piranesi, Romos Koliejaus vaizdas iš vidaus, XVIII a. 8 dešimtmetis
Galop - ispanų genijus, romantizmo pradininkas F. Goya (1746-1828) ir trys atspaudai iš jo žinomosios serijos Los Caprichos (1798-1799 m.). Tai kuo tikriausia išmonės, sarkazmo, siaubo, tamsos ir tikėjimo esencija.
F. Goya, Puiki mokytoja (iš "Kapričių" serijos), 1798-1799 m.
Iš ne tokių visuotinai žinomų, tačiau vertų dėmesio, tikrai susilauktų tokie dailininkai kaip Francesco Villamena (1564-1624) ir jo momumentalus Sodininkas (1597-1601 m.) - nuoširdus, su meile sukurtas paprasto italų valstiečio atvaizdas.

F. Villamena, Sodininkas, 1597-1601 m.
Arba viena karta už G.B. Piranesį vyresnis prancūzų grafikas Bernard Picart (1663-1733), amžininkų vertintas dėl Šventojo Rašto ir Ovidijaus iliustracijų, bet ypač - dėl impozantiškos serijos, pašvęstos religinėms viso pasaulio ceremonijoms bei ritualams (Cérémonies et coutumes religieuses de tous les peuples du monde, 1723-1743 m.). Scena, vaizduojanti kelių katalikų šventųjų paskelbimo iškilmes, dalyvaujant popiežiui Klemensui XI 1721 metais Šv. Petro bazilikoje Romoje taip pat yra iš šio ciklo.

B. Picart, Kelių šventųjų kanonizavimas Romos Šv. Petro bazilikoje 1721 metais, 1723-1743 m.
Giuseppe Galli Bibiena (1696-1757) buvo žymiu savo gyvenamojo meto scenografu ir treatro dekoracijų autoriumi. Jo veduta (datuojama XVIII amžiaus viduriu) pasižymi šiam žanrui būdingu kompoziciniu sprendimu: tai liudija simetrija, pirmo plano išskyrimas, foninis architektūros vaizdavimas.

G.G. Bibiena,  Porto Reale, XVIII a. vidurys
Gyvybingą architektūrinio peizažo žanro tradiciją Vakarų Europos dailėje liudija britų grafikas Hedley Fittonas (1859-1929) ir jo vienas garsesnių ofortų, vaizduojantis Romos Panteoną. H. Fittono piešinys pasižymi grakščia, laisva linija, efektinga šviesotamsa ir puikiai pagauta vaizduojamų objektų bei juos supančios aplinkos nuotaika.

H. Fitton, Romos Panteonas, XIX a. pabaiga - XX a. pradžia
Vakarų Europos grafikos salė (kurią, kaip ir kitas erdves, K. Varnelis išeksponavo pats) pasižymi specifiniais organizavimo principais. Profesorius keitė atspaudų pasportų spalvas - šviesų keičia tamsus, ir taip išgaunamas punktyriškas pulsavimas, primenantis dailininko optinę kūrybą. Skliautuota ir išilgintų proporcijų patalpa vertė paveikslus kabinti šiek tiek žemiau (sąlygas diktavo sienos išlenkimas). Tokioje padėtyje galima įžvelgti subtilų K. Varnelio kaip muziejinės ekspozicijos architekto simbolizmą (jam būdingą principą!) - žiūrovas priverstas nulenkti galvą prieš didžius grafikos meno kūrinius...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą