2015 m. kovo 20 d., penktadienis

Širmos, arba "...K. Varnelis - ir žemaitis, ir japonas..."

Kartą K. Varnelio namuose-muziejuje apsilankiusi dailininkė Saulė Kisarauskienė garsiai išsakė mintį, jau seniai sklandžiusią po senaisiais buvusios Mažosios Gildijos skliautais: 

"...Kazys Varnelis buvo ne tik žemaičiu, bet ir japonu...".

Tokį teiginį K. Varnelio namuose-muziejuje galima pagrįsti keliais dalykais (regis, kad tai net ir buvo vienu iš šios institucijos tikslų): kolekcija (kurioje japoniški eksponatai atspindėjo jų rinkėjo estetinius pomėgius) ir kūryba, kurioje "japonizmas" atliko gal ir ne Dirigento - juo visgi buvo žemaitiška prigimtis, bet bent Pirmojo Smuiko vaidmenį.... Ir ypač tai akivaizdžiai matyti vienoje, antrajame muziejaus aukšte esančioje erdvėje, kurią drąsiai ir laisvai galima pavadinti Širmų sale

Salė su dviem paveikslais viduryje - lyg širma, simetriškai dalinančia erdvę į dvi dalis
Pradžioje derėtų priminti, kas yra japoniška širma. Širma Japonijos kultūroje - tai vadinamoji Byōbu (屏風) arba "vėjo siena" ("apsauga nuo vėjo" - byō - "prieš", bu - "vėjas") - iš kelių dalių sudaryta sienelė, atskirianti išorines arba vidines (dažniau) pastato erdves ir dekoruota kaligrafija arba tapyba. 

K. Varnelio tapybą (kalbame apie optinį periodą) širmiška dera vadinti dėl kelių priežasčių. Visų pirma, vadinamojoje Širmų salėje, keli šio menininko paveikslai atlieka grynai utilitarią širmos funkciją - jie perskiria erdvę (beje, reikia pastebėti, kad ankstesnėje salėje taip pat atliktas analogiškas veiksmas). Antra - ir tai galbūt net dar svarbiau, K. Varnelio optinė tapyba yra konceptualiai širminė. Antai, panašiai kaip kokio Kanō Sanraku (vieno iš daugelio žymiųjų japoniškų širmų kūrėjų) širmoje, šis menininkas savo kompozicijas taip pat formuodavo iš atskirų "gabalų". Tokiu būdu fiziškai paveikslą būdavo lengviau transportuoti (kaip yra pasakojęs pats dailininkas, tai ypač buvo aktualu gyvenant Čikagoje ir dirbant ne tokioje jau erdvioje studijoje), be to - konceptualiai taip realizuojama non finito idėja. Juk japoniškose širmose, o ir šiaip rytietiškoje tapyboje paveikslas gali tęstis į begalybę, peršokdamas savo fizines ribas, savo daiktiškus kontūrus. Tad būtent tai įgyvendinama ir K. Varnelio tapyboje. Be to, galima išvardinti daugiau "japoniškų" K. Varnelio kūrybos požymių - minimalizmą ir meditatyvumą, tuštumos akcentavimą ir ritualizuotą ritmiką, galop - net koloritą...

Tad K. Varnelis savo tapyboje buvo ir žemaičiu, ir japonu...


Pirmoji "širmos" pusė - su 1991 metų K. Varnelio paveikslu Ikona
Antroji "širmos" pusė su kompozicija Inversija. Komplikuotas yra ir šio ir kitoje pusėje esančio darbo datavimas - nors abu jie datuoti 1991 metais, tačiau šioje pusėje paties autoriaus ranka ant etiketės data ištaisyta į 1971-uosius. Stilistiškai tai iš tiesų artimiau 8 dešimtmečio pradžiai.
Širma Myoshinji šventykloje Kiote [iš K. Varnelio bibliotekoje esančios knygos: Miyeko Murase, Masterpieces of Japanese Screen Painting, New York, 1990, p. 11].
Panašus - erdvės skaidymo į dvi dalis principas panaudotas ir K. Varnelio namuose-muziejuje.  Kita vertus, Profesorius kompoziciškai taip pat laikėsi širmos eksponavimo principo. Pasak M. Murase, erdvę dalijančiose slankiojančiose širmose intymesnės, kameriškesnės detalės būdavo talpinamos kampuose, o panoramiškesni vaizdai - ištisinėse bei salę dalijančiose dalyse. K. Varnelis taip pat centre eksponavo monumentalesnius, šonuose - mažesnius ir smulkesnius objektus. 
K. Varnelis, Kompiliacija, 1970 m.
Toje pačioje salėje esantis K. Varnelio tapybos darbas, kurio struktūra taip pat yra analogiška japoniškoms širmoms. Visų pirma, pats paveikslas sudarytas iš dviejų fiziškai suverenių kvadratinių drobių. Antra, širmiška yra ir pačios kompozicijos logika - visumą galima skaidyti į dvi (pati paprasčiausia širmos forma) arba keturias ar net šešias (į visumą "sukompiliuojant tuos mažesnius kvadratus viduryje)  dalis - tokia forma ypač populiari tarp japoniškų širmų. 
Japoniškų ("širmiškų") ypatumų matyti ir kituose šioje salėje esančiuose darbuose. 

Štai K. Varnelio kompozicija - 

K. Varnelis, Galis, 1981 m.
Ir budistinės šventyklos lango detalė - 

Muroji šventyklos langas [Ken Domono fotografija - iš K. Varnelio bibliotekos knygos J. Edward Kidder, Jr., Japanese Temples, Tokyo-Amsterdam, 1964]. 
O čia toji pati Ikona (1991) iš "širmos" (sudaryta irgi iš šešių segmentų) - 






1 komentaras:

  1. O man širmos gražu kaip kambarių dekoras. Pati planuoju atskirti taip kambarį nuo virtuvės.

    AtsakytiPanaikinti