2015 m. kovo 16 d., pirmadienis

Retro ir retrospektyva

Žodis retro (lotyniškai tai reiškia "atgal") yra pakankamai abstraktus, neaiškus ir miglotas - ypač tuomet, kai kalbame apie retro mene. XX amžiaus dailei - kokia moderni ir žvelgianti priekin ji bebūtų (ar tuo labiau jos atskiriems reiškiniams), yra būdingas žiūrėjimo atgal, bandymo užčiuopti sąsajas su praeitimi aspektas. Net futurizmas, neigęs praeities kultūrą, buvo susijęs su šia tuo deterministiniu neigimo principu.

Apie retro mene galima prirašyti didžiausius traktatus, tačiau mūsų atveju verta atkreipti bent į kelis retro požymius K. Varnelio kūryboje.

Visgi jo optinė dailė atstovavo nebe pirmajai šio judėjimo bangai - verta prisiminti futuristus ar kubistus ir dadaistus (pirmiesiems rūpėjo įvairiausi judėjimo, antriesiems - regimosios percepcijos dalykai), Bauhauzą ar tą patį Vazarelį (Victor Vasarely). K. Varnelio tapyboje (ir ankstesnėje, ir vėlesnėje) įmanoma įžvelgti programiškus (o kartais intuityvius) ryšius su konstruktyvizmu, nekalbant apie suprematizmą ar tuo labiau art deco (visgi K. Varnelio kaip menininko formavimuisi tam tikrų impulsų suteikė jo jaunystės Kauno kultūrinė aplinka) - pastarojo motyvai, ornamentika ir loginis mąstymas yra ypač ryškus...

Su sąvoka retrospektyva yra kur kas aiškiau. Lotyniškai specio reiškia "atgal" - taigi, tai yra žiūrėjimas atgal. Ir paprastai kalbama apie retrospektyvinę dailininko parodą, kurioje pristatoma jo kūrybos visuma, pagrindiniai virsmo taškai, esminiai kūriniai ir panašiai...

Vienoje pirmojo K. Varnelio namų-muziejaus salėje dominuoja tokios nuotaikos, kurias labai aiškiai galima deklaruoti kaip retrospektyvinėmis. Tiesą sakant, retro ar retrospekcinių bruožų gausu ir kitose šios institucijos erdvėse, tačiau minėtoje aplinkoje tas yra ypač ryšku.

Retrospektyvine šią salę galima vadinti ir dėl formalaus jos architektūros režisavimo. Čia yra labai aiškiai akcentuotas ėjimas ratu - tartum simbolinė žvelgimo praeitin išraiška. O tokia metafora iš tiesų nėra atsitiktinė - nes visa paskutiniųjų dešimtmečių K. Varnelio kūryba yra būtent tokia - žvelgusi atgal, reflektavusi jau nueitą kelią ir besisemianti iš jo naujų impulsų.

Taigi - tiesiog ši salė - tai dar viena k. Varnelio retrospektyva - tiksliau - retrospektyva retrospektyvoje, kuomet Menininkas ir ekspozicijos autorius pateikia savotišką savo nueito kūrybinio kelio (o kūrybinis kelias reiškia judėjimą ne tiese, bet ratu, cikliškai) santrauką.


Tad ženkime šios salės ratu, pradėdami nuo tolimiausio dešiniojo kampo -

2005 metų kompozicijos Šitaip (kairėje) ir Mastis (dešinėje)
Šie du 2005-aisiais metais datuoti K. Varnelio darbai iš tiesų yra vieni vėlyviausių - dar po kelerių metų Profesorius, skųsdamasis silpnu regėjimu ir neklausančiomis rankomis, beveik visiškai nustos tapyti. 

Abi kompozicijos turi nemažai sąsajų su ankstyvuoju, netgi pirminiu K. Varnelio kūrybos periodu. Štai, galima atkreipti dėmesį į keletą piešinių.

Vienas iš jų yra altorinio paveikslo eskizas, vaizduojantis besimeldžiantį Šv. Pranciškų, Benediktinų vienuolynui Metene (Metten) Bavarijoje, kur jaunas dailininkas praleido kelis pokarinius metus. 

Šv. Pranciškus, 1946 m.
Iš anktyvųjų piešinių laikytina ir kompozicija ant kalkės Diena (iš diptiko "Naktis ir Diena"). Tapybos darbas tuo pačiu pavadinimu iš LAWIN kolekcijos yra datuojamas 1943 metais. Visgi šis eskizas gali būti vėlesnio laiko - ant tokio paties kalkinio popieriaus K. Varnelis piešė jau kurdamas sakralinį meną Jungtinių Valstijų bažnyčioms.

Diena,  apie 1950 m. 
Abu šie piešiniai labai aiškiai liudija, kad paskutiniais metais K. Varnelis sugrįžo į savo anktyvojo periodo plastiką - tvirtą konstruktyvų piešinį (kurias, beje, niekada ir niekur nebuvo dingęs) bei figūratyvą. Tik jeigu jaunystėje būta polinkio detalei, smulkmenoms, tai brandos metais pasižymėjo monumentaliu plastikos traktavimu.

Dar galima atkreipti dėmesį į tų paveikslų temas ir pavadinimus. Jeigu Mastis sufleruoja apie žemaitišką K. Varnelio prigimtį, jo šaknis, tai Šitaip atveju (regis, kad čia K. Varnelis tiesiog fragmentavo Šv. Pranciškaus koją) pats dailininkas yra komentavęs, kad tai išėjimui iš Tėvynės, tremčiai, egziliui skirta kompozicija (tą pats autorius yra pergyvenęs net kelis kartus - važiuodamas studijuoti į Austriją, paskui per Vokietiją emigravęs į Ameriką)...

Dar viena kompozicija - 

Iš serijos Pasivaikščiojimai, 1983-1985 m.
Reikia pastebėti, kad "vilnietiškuoju" K. Varnelio gyvenimo periodu jo darbuose pasirodo ypatingai daug architektūrinių formų (tai, matyt, lėmė gyvenamoji Senojo Vilniaus aplinka). 

Kita vertus, eskizai ir piešiniai liudija, jog menininko mąstymas nesikeičia - kinta tik tam tikros detalės. Štai toks 1950-1952 metų serijos (tapyboje nerealizuotos - tiksliau - įgavusios kitokius pavidalus - kad ir Pasivaikščiojimų formomis) eskizas pieštuku - 


Dar vienas piešinys - galbūt iš 6-ojo dešimtmečio pabaigos - 


Arba eskizas kažkuriai Kristaus Kančių stočiai iš sakralinio meno prasme ypatingai intensyvaus 6-ojo dešimtmečio - 


Galop - septintojo dešimtmečio pabaigos - aštuntojo dešimtmečio pradžios konstrukcija (neišlikusi), rodanti, jog K. Varneliui visuomet rūpėjo erdvės ir formos santykis - 


Pasisukime dešiniau, pagal laikrodžio rodyklę. Čia jau maniera ir braižas truputėlį kitoks - realistinis arba daiktiškas (kaip sakytų pats K. Varnelis). Naujojo daiktiškumo etapą menininkas išgyveno paskutiniais keliais dešimtmečiais, balansuodamas tarp fotografiško at-vaizdavimo ir pusiau abstraktaus vaizdavimo. 

Mėlynas arbatinukas (1993 m.) ir Natiurmortas danguje (1988-2004 m.)
Natiurmorto danguje eskizas: 


Dar labiau pasisukus - nukreipus žvilgsnį link išorinės sienos, tarpulangėje galima pamatyti kelias būtent tas pusiau-abstrakčias kompozicijas.

Pirmajame plane - Galis, 1990 m., giliau, tolumoje - jau kita salė su kompozicija Buru-buru
Ba-ba, 1993 m. ir XIX a. minkštasuolis
Viena vertus, labai aiškiai matyti, kad iš apibendrintų formų K. Varnelis mėgdavo nerti į smulkių, detalizuotų elementų "bangas" (iš tiesų tos struktūros primena vandenis); kita vertus - vengdamas savitikslio susmulkėjimo ir dekoratyvaus ornamentiškumo, tapytojas vėl grįždavo prie monumentalumo. 

Tai ir yra ne kas kita, kaip retro bei retrospekcija!

Piešiniai Ba-ba tema, 2002 m.
Halas, 1990 m.
Eskizas, XX a. 9-10 dešimtmečiai
Pabaigoje dar galima tarti žodį apie tą vandenų metaforą - K. Varnelio kūrybinis kelias, jo tapybinė evoliucija primena ne tik ėjimą ratu, grįžimą atgalios, bet ir jūros bangavimą, jos potvynius bei atoslūgius... 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą