2015 m. kovo 13 d., penktadienis

K. Varnelio namų-muziejaus lankytojai

Dabar rašysiu ne kaip anoniminis muziejaus darbuotojas (paprasti mirtingieji juos įsivaizduoja labai paprastai - kampuose sėdinčių ir nosimis kniubsančių bobučių-prižiūrėtojų pavidalu), o kaip žmogus, jau aštuntus metus dirbantis vienoje netipiškiausių ir įdomiausių Lietuvos muziejinių institucijų - K. Varnelio namuose-muziejuje. Galbūt net svarbiau yra ne tai, o faktas, jog ketverius metus teko bendrauti ir su pačiu Profesoriumi...

Bet pradžioje leiskite pasiteisinti dėl skambių frazių ir paaiškinti, kodėl K. Varnelio namus-muziejų pavadinau vienu įdomiausių. Sakyčiau, kad buvau netgi per kuklus - tai ne tik vienas įdomiausių, bet ir profesionaliausių, geriausių, gražiausių ir taip toliau, ir panašiai....muziejų. Ir visa tai yra grynai Menininko dėka!

Kazys Varnelis su lankytojais iš Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos, 2006 m.
K. Varnelio namai-muziejus yra netipiška įstaiga. 1) Norint čia apsilankyti, reikia skambinti iš anksto ir rezervuoti laiką telefonu (pr/si/pažinsiu, kad daug ką tai atbaido - mūsuose žmonės tam nėra pasirengę - net aš pats, kol nedirbau čia, iš principo buvau neįkėlęs kojos, piktindamasis - "mėgstu ekspromtus, o čia..."). 2) Lankytojų skaičius yra ribojamas - mažos, ankštokos senoviškos erdvės nėra pajėgios išsipūsti (iš koks Leviatano pilvas) ir priimti minių. 3) Nėra labai jau ir patogus darbo laikas - darbo dienomis iki 16 valandos, o savaitės gale dirbama tik šeštadieniais. 4) Tačiau patekus vidun kiekvienam - net vienam, interesantui, pravedama ekskursija (tai bene didžiausias privalumas). 5) Profesoriaus pageidavimu iki šiol lankymas buvo "britiškas" - tai yra nemokamas (su didžiausiu apgailestavimu ir liūdesiu turiu konstatuoti, jog tai tuoj netrukus pasikeis - deja, niekaip negalėjau apginti senosios tvarkos - ir tame įžvelgiu personalinę savo kaltę). 6) K. Varnelio namai-muziejus išoriškai mažai rūpinasi viešaisiais ryšiais, reklama, "piarais" - daugeliui nūdienos gyventojų tai turbūt regisi kaip ypatingai riebus ir didelis minusas - šioje vietoje privalau pastebėti, jog net pats K. Varnelis to iš dalies siekė - "kas norės, tas suras - ir laiko, ir mūsų muziejų", sakydavo jis (beje, Profesorius sakydavo "mūsų", o ne "mano"). 

Dėl paskutiniojo (6) punkto visuomet lyg abejodavau, tačiau kuo toliau, tuo labiau esu linkęs jam pritarti. Iš tiesų - tai yra absoliučiai netipiškas požiūris į Muziejų ir jo misiją! Mūsų laikais propaguojama muziejaus kaip agoros ir forumo, muziejaus kaip daugiau pramogų ir pasilinksminimų vietos, muziejaus kaip vaikų darželio ar suaugusiųjų mokyklos idėja. Viskas būtų lyg ir tvarkoje, tačiau K. Varnelis, kurdamas savo muziejų (mano giliu ir asmeniniu įsitikinimu) siekė kelių tikslų ir orientavosi į kelias tikslines grupes. Tiesiog nuo pat pradžių šis muziejus nesiekė tapti masiniu - mūsų dienomis tai sunkiai suvokiamas reikalas, tad bent jau čia net ir nesiruošiu advokatauti tokiai tezei...

Taip, K. Varnelis norėjo, kad jo vardu pavadintas muziejus (beje, būdamas kukliu žmogumi, jis šiek tiek purtėsi šio titulo, tačiau matė, kad kitoks variantas yra beveik neįmanomas) būtų šviečiamosios paskirties. Tai netgi buvo K. Varnelio ne tik kaip muziejininko, bet ir kaip kolekcionieriaus esminiu bei pagrindiniu gyvenimo ir veiklos tikslu. Visas Lietuvos, Vakarų Europos ir Tolimųjų Rytų meno ir istorijos vertybes Profesorius rinko tam, kad savo asmenine iniciatyva užkaišiotų dideles lietuviškosios muziejininkystės spragas (nepradėsime pasakoti apie karus, gaisrus, bolševikinius perversmus bei kitokius kataklizmus), tam, kad parodytų tai žingeidžiam lankytojui ir žiūrovui.

Būtent - ŽINGEIDŽIAM. Tokiam individui, kuris atėjęs į muziejų domisi, žvalgosi, klausinėja. O domėtis, žvalgytis, klausinėti gali tik tas, kuris tai darė jau iki atėjimo į muziejų. Kai kas iki šiol naiviai (o tikriau - demagogiškai) mano, jog muziejus yra toji vieta, kur mokomasi istorijos, antropologijos ar zoologijos, kur skiepijamas suvokimas apie meną ar mokslą. Nepritarčiau tokiai nuomonei. Tiksliau - ir taip, ir ne. Nes būtent dėl šios idėjos ne vienas muziejus yra tiesiog "nupigintas" - orietuotas į statistinę vidutinybę ir jos reprezentuojamą beskonybę. Būkime atviri. Šiuo požiūriu aš pasisakau už kolekcijos vertingumą ir pavyzdžiu visuomet laikau didžiuosius muziejus - kad ir Britų muziejų - kuris, būdamas nemokamu ir atviru lankytojams, juos kviečia ne "interaktyviomis ekspozicijomis" ar "atraktyviomis parodomis", o tiesiog pačiais eksponatais. Beje, tame pačiame Britų muziejuje ir lempos sukabintos ne pagal paskutinį mados klyksmą, ir vitrinos senamadiškos, tačiau viską kompensuoja kiti dalykai - tai yra patys muziejiniai objektai. Toks yra ir K. Varnelio muziejus. Čia svarbiausia yra kolekcija, kūryba ir jos pristatymas...

Lankytojos K. Varnelio namuose-muziejuje, 2015 m.
Kalbant apie žingeidumą, kad nebūčiau blogai suprastas, pateiksiu tokį pavyzdį. Vienu metu (K. Varnelis dar buvo gyvas, aš taip pat intensyviai vesdavau ekskursijas) tą pačią dieną apsilankė dvi visiškai skirtingos žiūrovų grupės. Juos vienijo tik amžius. Viena grupė atstovavo prestižinei meno gimnazijai - potencialiai būsimiems dailininkams, kita buvo vadinamieji "tuteišiai" - paprastų lenkakalbių vaikinų - būsimųjų stalių ar baldžių grupė kažkur iš Vilniaus apskrities glūdumos. Buvau visiškai atsipalaidavęs pirmųjų ir šiek tiek įsitempęs (beje - šiaip nuolatinė būsena prieš vedant ekskursijas - scenos baimės kompleksas) dėl antrųjų. Tačiau viskas išsirutuliojo priešingai! "Čiurlioniukai" (ką čia slėpti) regėjosi tiek prifarširuoti menų, tiek atbukę nuo dailės ir kultūros, kad tuoj pat atsirado ir niekur neišnyko kažkokia stiklinė siena tarp jų ir Muziejaus (nekalbu apie K. Varnelio paveikslus, japonišką tapybą tušu, senuosius žemėlapius konkrečiai). Tuo tarpu "profkinukai" (kaip juos vadintų anksčiau) pradžioje šiek tiek pakrizeno, žvelgdami į gilės dydžio antikinio Merkurijaus organiuką, tačiau paskui pagavo kampą ir buvo labai smagu stebėti juos, žiūrinčius ir matančius optinę tapybą... Jie tiesiog atsivėrė ir nusimetė bet kokias konvencijas, išankstinius nusistatymus.... Taigi, yra du žiūrovų tipai. Skambės labai pasipūtėliškai ir arogantiškai, tačiau labiau laukiamas yra antrasis...

Belieka pridurti, jog K. Varnelis tiesiog genialiai surežisavo savo muziejaus ekspozicijos dramaturgiją - yra čia vietų su kulminaciniais momentais, esama įtampos auginimo punktyrų. Bet esmė slypi tame, kad kolekcija suteikia estetinio apšilimo, o paties Menininko kūryba sprogsta pačiais geriausiais modernizmo efektais - viskas įvyksta taip, jog norom-nenorom patiri katarsinį meno poveikį. Tereikia būti ŽINGEIDŽIAM. Šis terminas iš principo apibrėžia tas kelias K. Varnelio namų-muziejaus lankytojų ir žiūrovų grupes: ) tai išsilavinusi publika; 2) tai galbūt bazinėmis žiniomis apie dailę ir istoriją pasigirti negalinti auditorijos dalis, tačiau ji linkusi atverti akis ir ne tik žiūrėti, bet net matyti. 

Žingeidumas - kaip ir atvirumas, nėra kaip nors racionaliai išmatuojama sąvoka, bet vėlgi pakartosiu - tai būtent tas dalykas, kuris bent iki dabar (labai tikiu) atstoja bilietą norint patekti į K. Varnelio namus-muziejų...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą