2015 m. kovo 5 d., ketvirtadienis

Batalinių graviūrų salė

Bataline ši erdvė K. Varnelio namuose-muziejuje vadinama neatsitiktinai - kiekybinę daugumą joje sudaro su karais ir mūšiais susiję eksponatai. 

Būtina pastebėti, kad tai pirmoji "miksuotoji" K. Varnelio namų-muziejaus salė - joje labai aiškiai ir deklaratyviai vienas šalia kito yra egzistuoja skirtingoms epochoms ir žanrams atstovaujantys objektai. Ir jų yra nemažai. Be to, ne visi, iš tiesų, yra ir kariniai. Štai, kad ir keli devynioliktojo šimtmečio baldai - stalas ar indauja, ant kurios padėtas marmurinis nepažįstamosios portretas.

Kai kuriais aspektais Batalinių graviūrų salėje yra pratęsiamas jau anksčiau pradėtas pasakojimas. Žiūrovams pristatyta 1730-ųjų metų Karaliaučiaus panorama (tokiu būdu lyg ir papildant Žemėlapių salę), taip pat Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto III dvaro dailininko Christiano Wilhelmo Ernsto Dietricho portretas, galop Mykolo Kaributo Vyšnioveckio išrinkimą Respublikos valdovu ir jo ingresą vaizduojanti graviūra (visa tai - nuoseklus nepertoliausiai esančios Senųjų portretų salės tąsa).

Jacob Matthias Schmutzer, Christiano Wilhelmo Ernsto Dietricho portretas, 1765 m.
Johann Hoffmann, Mykolo Kaributo Vyšnioveckio karūnavimas, 1669 m.

Bet visgi šioje erdvėje dominuoja karo tema...

Ir pagrindinis akcentas yra vadinamasis Tvano (1655-1660 metų Respublikos karinio konflikto su Švedija, kurio metu dar kariauta su sukilusiais Ukrainos kazokais bei Maskvos valstybe) laikotarpis bei jį reprezentuojančios švedų maršalo, inžinieriaus, kartografo ir karo dailininko Eriko Dahlbergo (1625-1703) kompozicijos, vaizduojančios lietuvių ir lenkų kariuomenių susirėmimus su švedais Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje. Tai pagal įvykių liudininko E. Dahlbergo piešinius sukurti vario raižiniai - iliustracijos vokiečių istoriko Samuelo Pufendorfo knygai apie Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo karinę epopėją (De rebus a Carolo Gustavo Suaeciae Rege gestis commentatorium..., Niurnbergas, 1696). Kaip rašė lietuvių skaitytojams vienas pirmųjų šiuos ir Lietuvos istorijos paminklus pristatęs dailės istorikas Povilas Rėklaitis: "Knygos pasisekimas yra priežastis, kad ir šiandien pavieniai raižiniai, išimti iš Pufendorfo knygos grafikos antikvariate neretai aptinkami. Dėka šių turiningų ir dekoratyvių raižinių Dahlbergas ir Pufendrofas yra plačiai žinomi dar ir mūsų dienomis" [P. Rėklaitis, Prarastosios Lietuvos pėdsakų beieškant, Vilnius, 1999, p. 230]. 

K. Varnelio kolekcijoje yra keturios S. Pufendorfo knygos iliustracijos (iš viso jų būta 124). Dvi iš jų vaizduoja prie Sandomiežo (dabartinė Lenkija) vykusias batalijas, viena yra skirta Lietuvos Brastos (Brestas dabartinėje Baltarusijoje) apgulčiai, ketvirtoji įamžina lietuviams nesėkmingai pasibaigusį susirėmimą Pilypave (Suvalkų apskrityje).

Priminsime, kad vadinamojo Antrojo arba Mažojo Šiaurės karo metu Švedijos karalius Karolis X Gustavas su ekspediciniu korpusu išsilaipino 1655 metų liepą Livonijoje ir sparčiai, per Lietuvą (kuri Jonušo Radvilos ir kitų didikų iniciatyva sudarė Kėdainių uniją), lipdamas ant kulnų karaliui Jonui Kazimierui Vazai, nužygiavo iki pat Krokuvos, kurią po dviejų mėnesių apgulties užėmė tų pačių metų rudenį. Persilaužimas įvyko švedams nepavykus užimti garsiojo Čenstakavos vienuolyno 1655 metų gruodį, kitais metais jie, sekami iniciatyvą bandančių perimti reguliarių Respublikos pajėgų ir sukilėlių, buvo priversti traukti link šiaurės - Mozūrijos, Prūsijos, Lietuvos. 1656 metų liepos gale švedai dar kartą užėmė Varšuvą, bet netrukus pasitraukė į Prūsiją, kol galop, į visą tą sūkurį įsitraukus daugiau kaimyninių valstybių, išsidangino į kitą Baltijos pusę (galutinai karas baigėsi 1660 metais pasirašyta Olivos taika). 

Visos keturios graviūros iš K. Varnelio rinkinio yra susijusios jau su antruoju Šiaurės karo etapu - švedams traukiant iš Mažosios Lenkijos žemių ir veikiant netoli dabartinės, etninės Lietuvos sienų.

Du atspaudai yra skirti Sandomiežo mūšiui. Pirmajame lakšte vaizduojamas 1656 metų kovo 24 dieną vykusios miesto ir pilies apgulties apogėjus - tvirtovės išsprogdinimas, kurio dėka Karolio X Gustavo kariams pavyko deblokuoti priešininkus. Kitoje kompozicijoje regima kita diena - kovo 25-oji ir Vyslos bei Sano upių santakoje įsikūrusios Lietuvos kariuomenės, vadovaujamos Vitebsko vaivados Pauliaus Jono Sapiegos, sutriuškinimas.

Erik Dahlberg (raižė Nicolas Perelle), Sandomiežo apgultis 1656 m. kovo 24 d. 
Tos pačios graviūros detalė - Sandomiežo arsenalo išsprogdinimas, kurio metu žuvo keli tūkstančiai lietuvių ir lenkų karių, o švedams pavyko ištrūkti iš miesto: 

Tekstas graviūroje: "1656 metų kovo 24 dieną Šviesiausiasis Švedijos Karalius pastatęs pontoninį tiltą persikėlė per Vyslą, kur ne tik Sandomiežo pilis, bet ir įtvirtinimas, paskubomis pastatytas tilto apsaugai, buvo puolamas dviejų Lenkijos generalinių vadų - Liubomirskio ir Čarneckio. Sandomiežo miestas buvo lenkų paverstas pelenais, o Šviesiausiasis Karalius, kai savo apsaugos būtio karius ir dalį palydos sveikus iš pilies išvedė, liepė ją susprogdinti kartu su dviems tūkstančiais lenkų, stebint lenkų ir lietuvių kariuomenei, padalytai į tris dalis" 
Erik Dahlberg (raižė Nicolas Perelle), Sandomiežo mūšis 1656 m. kovo 25 d.
Graviūros detalė - įtvirtinta lietuvių stovykla:

Tekstas graviūroje: "Susirėmimas tarp švedų ir lietuvių už pusės mylios nuo Sandomiežo miesto. Šviesiausiasis Švedijos Karalius Karolis Gustavas, matydamas, kad gali būti apsuptas trijų priešų kariuomenių, dalį saviškių valtimis perkėlė per sraunią ir pavojingą Sano upę ir įtvirtintą lietuvių stovyklą, ginamą Vitebsko vaivados Sapiegos ir 8000 kareivių, užėmė. Po to, kai visą savo kariuomenę per Sano upę perkėlė, parodžius Viešpačiui ypatingą palankumą, laimėjo mūšį 1656 metų kovo 25 dieną". 
Chronologiškai trečiuoju šios serijos kūriniu būtų Pilypavo kautynių scena. Šioje vietoje, esančioje 24 km į šiaurės vakarus nuo Suvalkų 1656 metų spalio 12 dieną Švedų kariuomenė, vadovaujama lauko maršalo grafo Gustavo Ottono Stenbocko sumušė LDK lauko etmono Vincento Gosevskio vedamus lietuvius (dar reikia pridurti - ir iš savo bendrapiliečių nelaisvės atsiėmė švedus palaikiusį kunigaikštį Boguslovą Radvilą). 

Erik Dahlberg (raižė Nicolas Perelle), Pilypavo mūšis 1656 m. spalio 12 d.
Graviūros detalė - vaizduojama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės rikiuotė (Acies Lithuanorum), lietuvių bėgimas (Fuga Lithuanorum) ir vieta, kur renkasi pasitraukę lietuviai (Receptus Lithuanorum a fuga): 


Dar viena tos pačios graviūros detalė - Pilypavo miestelis (Oppidum Philipoua) ir miškas, kuriame švedai išlaisvino kunigaikštį Boguslovą Radvilą:


Ketvirtas estampas - Lietuvos Brastos apgulties scena. Paties Karolio X Gustavo vedami švedai gerai įtvirtintą pasienio miestą apsiautė 1657 metų gegužės 11 dieną ir po kelių dienų (13-ąją) paėmė. Šioji graviūra yra verta dėmesio ir tuo, jog įvykių liudininku buvo tiesiogiai čia dalyvavęs E. Dahlbergas. Tai būtent jo nubraižytų įtvirtinimų schema (sudaryta remiantis žvalgų ir šnipų suteikta informacija, o jos kartotė įkomponuota tromp l'oeil būdu virš karo veiksmų teatro) padėjo sėkmingai įvykdyti operaciją.

Erik Dahlberg (raižė Nicolas Perelle), Brastos apgultis
Graviūros detalė - Lietuvos Brastos panorama ir planas [A - tvirtovė, B - Jėzuitų bažnyčia, C - parapijinė bažnyčia, D - "Graikų" (unitų) bažnyčia, E - Domininkonų bažnyčia, F - Bernardinų vienuolynas, G - Sinagoga, H - švedų įtvirtinimai, K - pylimai su pabūklais]:


Tos pačios graviūros detalė - švedų artilerijos redutas:



Tematiškai šią seriją pratęsia (Didžiojo) Šiaurės karo (vykusio po kelių dešimtmečių - 1700-1721 m.) liudininkas - graviūra, vaizduojanti Adamo Ludwigo Lewnhaupto vadovaujamo Švedijos korpuso ir jungtinės Respublikos-Saksonijos-Rusijos kariuomenės (vadovaujamos Žemaičių seniūno Grigaliaus Antano Oginskio) mūšį Šakarnių kaime prie Saločių (tas susirėmimas isotriografijoje ir vadinamas Saločių kautynėmis) 1709 metų kovo 19 dieną. Apie 1000 švedų čia sumušė daugiau nei 5000 sąjungininkų ir paėmė nemažai vertingų trofėjų (11 patrankų, 13 vėliavų, kurios iki šiol saugomos Kariuomenės muziejuje Stokholme) - kurie ir vaizduojami graviūros apačioje. Vienos pusės nuostolius, o kitos sėkmę liudija statistika - jeigu švedų žuvo tik keliasdešimt, tai sąjungininkų nuostoliai skaičiuojami nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių. Tad švedams tai buvo savotiška Salaspilio kompensacija.

Carl Magnus Stuart (?), Saločių (Šakarnių) kautynės 1703 m. kovo 19 d. 
Graviūros detalė - mūšio apogėjus su švedų amunicija (K) ir apsuptos lietuvių bei valachų pajėgos (I):


Kita tos pačios graviūros detalė - švedų puolimas (A) [pirmajame plane matyti bėgantis leopardo kailiu apsisiautęs Respublikos husaras] ir pabūklų bei mortyrų padėtis (B):


Karinei tematikai antrina ir netoli gilyn į muziejų eiti kreipiančios durų arkos išeksponuota bronzinė pastorališkai sėdinčios mergaitės skulptūra. Tai kultinio prancūzų skulptoriaus neoklasicisto Henri Chapu (1833-1891) kūrinio - Orleano Mergelės (Jeanne d'Arc ) statulos (originalas saugomas Orsė muziejuje) kartotė.

Šis kūrinys tartum sufleruoja atkreipti dėmesį į tipišką K. Varneliui kaip muziejinės ekspozicijos architekto komponavimo schemą - uždarą ratą. Šventoji prancūzų didvyrė romiai žvelgia į marmurinį damos biustą, šios tušti vyzdžiai (tikrąja šio žodžio prasme!) yra nukreipti į Augusto III rūmų dailininką W.E. Dietrichą, pastarasis skvarbiomis akimis žvelgia į žiūrovą. Visos batalinės scenos patenka į šį "susišaudymo" žvilgsniais trikampio vidų ir yra suveržiamos (it kokia statinė) semantinio žvilgsnių lanko.



Belieka pridurti, jog šioje erdvėje yra išlikę autentiško nusileidimo į rūsius (kur būta karčiamos bei sandėlių) detalių, Restauracijos metu atkurtas laiptuotas šios architektūrinės dalies siluetas, o K. Varnelis jį išnaudojo (it kokį amfiteatrą - beje, formaliai ir semantiškai jam antrina kaimyninėje salėje išeksponuotas ofortas, vaizduojantis Romos Koliziejų) batalinių graviūrų eksponavimui. Labai aiškiai matyti dailininko noras auginti prasminę ir chronologinę įtampą - ant žemesnio laiptelio komponuojamas Sandomiežo mūšio vaizdas, aukščiau - iš tiesų metais vėliau vykusios Brastos apgulties scena,..

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą