2015 m. vasario 27 d., penktadienis

Istoriniai portretai

Antroji K.Varnelio namų-muziejaus salė yra skirta istoriniams Lietuvos portretams. Panašiai kaip ir Kartografijos (Pirmosios) salės atveju, tokioje padėtyje galima įžiūrėti simbolinių aspektų. Visų pirma, Lietuvos istorijos veikėjus vaizduojančios graviūros buvo svarbios K. Varneliui kaip vertingus eksponatus renkančiam kolekcionieriui ir publiką šviečiančiam mecenatui. Kitas dalykas, panašiai kaip ir kartografijos objektų atveju, K. Varnelis atspaudus pradėjo rinkti pačioje savo kaip kolekcionieriaus karjeros pradžioje – dar studijų Vienos dailės akademijos metu.

Ekspozicinė šios salytės logika yra labai aiški bei racionali.

Ant vienos sienos (tos, kurią žiūrovas išvysta tik įėjęs per pusapskritę arką) rodomi Abiejų Tautų respublikos valdovų – Vladislovo Vazos, Stanislovo Leščinskio, Augusto III atvaizdai. Tačiau pačiame centre, ašinėje, garbingiausioje vietoje patalpintas imaginacinis (įsivaizduojamas) Kęstučio portretas, sukurtas 1922 metais Miuncheno dailės akademijos absolvento Viliaus Jomanto (1891-1960). Tai buvo 1922 metais tapybos kūrinys, kurį, kaip ir visą senųjų Lietuvos valdovų galeriją, dailininkas reprodukavo ir tokiu būdu prusino savo meto visuomenę.
Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos portretas, pagal Pieterį Claeszą Soutmaną 
1640 m.
Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Leščinskio portretas, pagal Charlį Andre Van Loo
XVIII a. 1 pusė
Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto III portretas, pagal Adamą Manyoką
XVIII a. vidurys

Priešinga siena yra skirta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikams – Radvilų, Sapiegų, Čartoriskių atstovams. Tiek vaizduojamų asmenų, tiek dailininkų vardų ir netgi pačios estetikos požiūriu – tai reikšmingi grafikos meno kūriniai. Vienas puošniausių būtų visafigūris šarvuoto Mikalojaus Kristupo Radvilo Našlaitėlio atvaizdas (Domenico Custos‘o vario raižinys pagal Giovanni‘o Battistos Fontanos piešinį) iš Jacobo Schrencko knygos Der Aller Durchleuchtigsten und Grossmaechtigsten Kayser <...> wahrhafftige Bildnussen <...> (Insbrukas, 1603 m.). Tai prabangaus katalogo, įmažinusio visą gausią Austrijos erchercogo ir Tirolio grafo Ferdinando II kolekciją Ambraso pilyje, iliustracija (reikia pastebėti, kad K. Varnelio knygų rinkinyje yra ir visas tomas – beje, tai vienas paskutiniųjų Profesoriaus įsigytų eksponatų).

LDK dvaro maršalkos, Vilniaus vaivados Mikalojaus Kristupo Radvilo Našlaitėlio portretas
1603 m. 
LDK didžiojo etmono Kristupo Radvilos (Jaunesniojo) portretas, Wilhelm Hondius
1639 m. 
Trečioji siena, esanti priešais langą yra „tarpinė“, jungianti valdovų ir didikų temas – joje eksponuojami ir karalių (Zigmanto bei Jono Kazimiero Vazų, Augusto III) ir magnatų (Mykolo Kazimiero Paco) portretai.

LDK didžiojo etmono, Vilniaus vaivados Mykolo Kazimiero Paco portretas, pagal Johanną Alexanderį Bönerį
1674 m.

Atkreiptinas dėmesys į patį eksponavimo principą. Pats K. Varnelis, instaliavęs šią erdvę, parinko puošnius barokinius rėmus grafiniams atspaudams; be to pačius paveikslus iškabino ne bet kaip, o deklaratyviai aiškiu zigzago principu (vienas darbas žemiau, kitas – aukščiau). Tokia kompozicinė schema (o ir rėmų, paspartų, estampų koloritas) yra artimas menininko optinio periodo kūriniams. 

Žvilgsnis iš Žemėlapių salės į Istorinių portretų erdvę:


Kairėje - didikų atvaizdai, dešinėje - valdovai, centre (didžioji kompozicija vaizduoja Augustą III) - monarchai ir magnatai:


Centre - didžiojo kunigaikščio Kęstučio (apie 1297 -1382) atvaizdas, V. Jomanto sukurtas 1922 metais. Kairėje - Augustas III, dešinėje - Vladislovas Vaza: 


K.Varnelio tapybinė kompozicija:


K. Varnelio namų-muziejaus ekspozicija:








2015 m. vasario 25 d., trečiadienis

Responsive Eye

Toks jau atsitiktinumas ar sutapimas (o gyvenime suskertančių dalykų yra be galo daug – tiek, kad norom-nenorom pradedi įsitikinti jų determinizmu), kad optinio dailininko Kazio Varnelio iš Čikagos (nes op periodu jis gyveno būtent ten) gimtadienio ir 1917-aisiais vienos svarbiausių op meno parodos Responsive Eye atidarymo 1965 metais datos beveik sutampa. Jas skiria tik kelių dienų laikas. Varnelis gimtadienį minėdavo vasario 25-ąją, o kultinis renginys startavo 23 dieną...

Nesiimsime kalbėti apie Responsive Eye indėlį ir įtaką, jeigu ne šiuolaikinio meno, tai bent geometrinio abstrakcionizmo, minimalizmo ar konkrečiai op arto vystymuisi. (Juolab, kad internetinėse erdvėse klaidžioja aktualumo bei patrauklumo tikrai nepraradęs filmas - https://www.youtube.com/watch?v=vaUme6DY8Lk). 

Šiuo atveju verta susikoncentruoti į paties Varnelio ir „Reaguojančios akies“ santykį.


O jo tikrai būta!

Ir pats geriausias įrodymas yra Varnelio biblioteka (eilinį kartą tereikia paminėti, jog tai yra būtent ta vieta, kurioje galima aiškintis ir analizuotis menininko interesus, pomėgius, inspiracijų šaltinius ir panašiai). Joje, lentynoje, skirtoje parodų katalogams, brošiūroms, lankstinukams, yra netgi du Responsive Eye parodos katalogai. Varnelio kaip knygų kolekcionieriaus bei bibliofilo atveju – tai jau nemenkas įvertinimas.

Kitas įrodymas būtų Varnelio biografijos, jo meninės CV vingiai ir posūkiai. Kažin ar tai atsitiktinumas-sutapimas, jog būtent po 1965 metais iš esmės, tiesiog revoliucingai pasikeitė dailininko tikslai ir uždaviniai. Dvidešimt metų pradirbęs Amerikos bažnyčioms kaip sakralinio meno kūrėjas, 7 dešimtmečio antroje pusėje Varnelis ryžtingai pasuko laisvo menininko keliu. Ypatingai svarbu ir įspūdinga yra tai, jog tą biografinį posūkį ženklino ir esminis kūrybinis pasikeitimas. Nuo pakankamai įdomios, tačiau bažnytinių-institucinių kanonų sąlygotos konvencinės raiškos buvo pereita (norėjosi rašyti – peršokta – tačiau visgi nuoseklaus vystymosi taip pat būta) prie, vadinkime, progresyvios ar bent jau paskutinei madai atstovaujančios dailės.


Responsive Eye kaip meninio įvykio įtaką Varnelio kūrybai galbūt net įmanoma argumentuoti tokiu dalyku, kaip achromatiškumu. Būtent juodai-baltas „koloritas“ dominuoja parodos kataloge. Belieka priminti, jog ir aptariamo laikotarpio Varnelio tapyba pasižymėjo analogišku, tartum 1965 metų estetikos nutviekstu bespalviškumu. 


Žemiau - nedidelis "mix'as" iš Responsive Eye katalogo atvartų bei puslapių ir Varnelio 7-8 dešimtmečio paveikslų ir piešinių: