2014 m. gruodžio 11 d., ketvirtadienis

Senoji Lietuvos tapyba K.Varnelio namuose-muziejuje

Senosios lietuviškos tapybos rinkinį – negausų, bet įdomų bei vertingą, K.Varnelis suformavo jau savo vilnietiškuoju gyvenimo periodu – po 1998-ųjų metų įsikūręs Lietuvoje ir įsteigęs savo vardo muziejų. „Senosios lietuviškos tapybos“ terminu čia apibrėžiama XVII-XIX amžiaus tapyba, atstovaujanti barokinei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijai. Ją, kaip žinome, ryškiausiai charakterizuoja specifinis Abiejų Tautų Respublikos portretinės tapybos žanras – vadinamasis sarmatiškasis portretas. Pastarajam atstovauja trijų garsių ir kilmingų giminių – Giedraičių, Pacų ir Grincevičių portretai.
Grincevičių giminės herbas (Abdank - raidė W, iš kurios vidurio iškyla strėlė, ant šios užmautas žiedas) iš Teodoro Grincevičiaus portreto. Herbas (ir inskripcija) - būtinas sarmatiškojo portreto atributas.
Sarmatiškasis portretas – tai oficialiojo portreto atmaina, tokie atvaizdai (paprastai tapyti aliejiniais dažais ant drobės) kabodavo arba giminės palikuonių namuose, arba bažnyčiose, neretai formuodami protėvių portretų galeriją. Tai buvo kuo tikriausias giminės senumo ir kilmingumo vaizdinis įrodymas, panašiai kaip ikona (o su bizantine sakraline daile sarmatiškasis portretas turi daug ką bendro) mezgantis ryšį tarp dviejų pasaulių – šio, aktualaus, dabartinio ir ano, jau praėjusio, nusėdusio amžiaus rūkuose (tą sustiprindavo tipiškai barokinis – pritemdytas apšvietimas).

Rinkinyje yra net trijų Grincevičių (tiksliau – Talko-Grincevičių Ilgovskių/Ilgauskų) giminės atstovų – Rapolo Jono, Teodoro ir Jurgio Aleksandro atvaizdai. K.Varnelis juos įsigijo iš privataus pateikėjo maždaug 2003 metais. Portretai į pardavėjo rankas greičiausiai pateko iš Ilguvos dvaro (rašytiniai šaltiniai ir Beatričės Grincevičiūtės – bene garsiausios šios garbios giminės atstovės prisiminimai liudija XX amžiaus pirmojoje pusėje buvus gausybę tapybos kūrinių). Kaip jie pateko į patį dvarą – ar buvo specialiai jam nutapyti, ar atgabenti iš ankstesnių vietų, kol kas nėra nustatyta.

Rapolo Jono Grincevičiaus portretas, XVII a. pabaiga - XVIII a. pradžia, aliejus, drobė.
Du iš portretuojamųjų – Rapolas Jonas ir Jurgis Aleksandras yra broliai (gimę apie 1650-uosius, gyvenę XVII amžiaus antrojoje pusėje). Vienas iš jų pasirinko pasauliečio – valstybės pareigūno ir dvarininko gyvenimo kelią, kitas – dvasinį pašaukimą. Pirmasis žmogus atvaizde – tai stambaus veido, kresnos figūros vyriškis su laikomu pergamentu, apsitrynęs užrašas šalia jo (ant medžiagos skraistės ar kolonos) skelbia: „Rafal Ian HRYNCIEWICZ Po... [nesįskaitoma] Smol... FUNDATOR Altaryi w Kosciele Kath. Wornian“. Taigi, Rapolas Jonas fundavo altariją (kleboniją) viename iš Žemaičių katalikiško tikėjimo židinių – Varniuose (ten, katedros požemiuose jis ir palaidotas). O Rapolo Jono brolis tapo (tą skelbia ir inskripcija paveikslo apačioje bei domininkoniškas abitas) vienuoliu – Vilniaus Domininkonų vienuolyno viršininku (prioru). To paties ordino vienuoliu tapo ir trečiasis iš brolių – Mykolas, pasirinkęs Reginaldo vardą (Jurgis – tai dvasinis Aleksandro vardas).

Rapolas Jonas Grincevičius vaizduojamas persijuosęs juosmenį kontušine juosta (vienas iš prakutusio bajoro atributų), kairę ranką laiko ant antpauduoto laiško ar dokumento (galbūt fundacinio rašto).
Jurgio Alesandro Grincevičiaus portretas, XVII a. pabaiga, aliejus, drobė.
Trečiasis portretas, vaizduojantis Teodorą (Irenėjų?) Grincevičių, pats paslaptingiausias. Vien jau dėl to, inskripcija, esanti kairiajame paveikslo pakraštyje, yra gerokai nusitrynusi ir sunkiai įskaitoma. Kitas dalykas, kad visa intriga slypi įrašo pobūdyje – tai graikiškais rašmenimis parašytas tekstas , kuriame galima įskaityti lyg ir pagrindinius dalykus: vardą (Феодор), pavardę (ИЛГОВСКИЙ / ГРИНЦЕВЍЧ), „titulą“ (ФУНДАТОР ЦЕРКВИ БОГОРОДИЦИ... – jeigu gerai perskaityta). Svarbiausia, kad taip ir neaiškus miglotas yra vietovės, kurioje funduota toji stačiatikių cerkvė, pavadinimas. Ganėtinai yra keistas tas faktas, kad XVII amžiaus antrojoje pusėje – XVIII amžiuje Žemaitijoje galutinai nusėdusi bajorų giminė rėmė ortodoksų (ar unitų) šventovę. Kita vertus, žinant šios giminės protėvių sąsajas su Smolensko žeme, tai neturėtų būti nieko keisto.

Teodoro (Irenėjaus) Grincevičiaus portretas, XVII a. pabaiga - XVIII a., aliejus, drobė.
Dešinėje rankoje Teodoras Grincevičius laiko raštą, kaire stipriai gniaužia bajoriškosios tapatybės simbolį - kardą.
Pakankamai mįslingas bei intriguojantis yra ir kunigaikščio Aleksandro Giedraičio portretas. Tai vėlyvas sarmatiškojo „abrozdo“ pavyzdys, sukurtas jau XIX šimtmečio viduryje ir rodantis, kad tokių paveikslų poreikis dar buvo gyvybingas ilgą laiką po Respublikos žlugimo. Kunigaikštį (jo titulą ir kilmę liudija mitra vainikuotas herbas su hipokentauru ir rože kairiajame kampe) tapęs dailininkas, matyti, buvo profesionalas, puikiai perteikęs vaizduojamojo asmens charakterį (atspindėtą įspūdinga barzda, giliai įsodintomis akimis ir tipiškai lietuviška – didele nosimi)  ir kartu archaizavęs tapybinę plastiką, siekęs ją priderinti prie akivaizdžiai primityvesnės senesnės tapybos. Kas buvo tas kunigaikštis Aleksandras – sunku pasakyti, kadangi Aleksandrų egzistavo net keletas, kaip Aleksandras Konstantinas Julijonas (1805-1844) –Rusijos carų šambelionas, arba Kazimieras Antanas Aleksandras (1808-1840), valdęs Giedraičius, taip pat Aleksandras Laurynas (1825-1896), Raguvos (1861-1863) bei Vabalninko (1864-1866) policijos nuovadų viršininkas, Bejėnų dvaro (Pasvalio rajonas) savininkas.

Aleksandro Giedraičio portretas, XIX a. vidurys, aliejus, drobė.
Kunigaikščių Giedraičių (kildinusių save iš su Palemonu į Lietuvą atvkusių romėnų patricijų) herbas - Hipokentauras (pusė arklio, pusė žmogaus - šaulio, šaunančio į skorpionišką savo uodegą), taip pat Rožė. Kunigaikštišką giminės kilmę rodo mitra su kryžiumi viršuje. 
Galop, dar vienas senosios tapybos reliktas – tai ovalinis pusiaufigūrinis žymiojo Lietuvos didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Mykolo Kazimiero Paco, Antakalnio Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios statytojo (tas ir įrašyta aplink sukomponuotoje juostoje (Illustrissimus D. Michael C: Pac Palatinus Vilnensis Supremus Dux Exercitum MDL Fundator Konventus Vilnensis CC RR LL) atvaizdas. Tai vėlyvesnė – XVIII amžiaus antrojoje pusėje pasirodžiusi būtent tos bažnyčios presbiterijoje kabančio fundacinio portreto replika.

Mykolo Kazimiero Paco portretas, XVIII a. pabaiga, aliejus, drobė.
Mykolo Kazimiero Paco portretas - akys, įdėmiai žvelgiančios į žiūrovą.
Tipiškas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sarmatiškojo portreto koloritas - raudonai rudas; tapybiškai ir laisvai ištapyta Mykolo Kazimiero ranka, laikanti pareigybinį ženklą - didžiojo etmono buožę.
Portretų patalpinimas visoje muziejinėje ekspozicijoje vėlgi yra specifiškai „varneliškas“ – su šiokia tokia ironijas doze – antai, du iš Grincevičių supa kadaise buvusį Profesoriaus krėslą bibliotekoje – tad jis, bevartydamas naujai įsigytas knygas bei leidinius, galėdavo padiskutuoti su šiais garbingais vyrais. M.K. Pacas sukomponuotas ant priešingos sienos, šalia skaitytojų stalelio, supamas dviejų barokiškai drožinėtų kėdžių (tad skaitytojai taip pat turi progą pabendrauti su skvarbaus žvilgsnio nenuleidžiančiu didžiūnu). 

1 komentaras:

  1. Kokybine prasme tai gal nėra patys tobuliausiu egzemplioriai. Man asmeniškai ypač patinka Mykolo Kazimiero Paco portretas - visgi jo žvilgsnyje tvyro kažkokia paslaptis... Ir dar Aleksandro Giedraičio portreto fragmentas - tas Hipokentauras, kuris galėtų (visiškai laisvai) egzistuoti kaip atskiras kūrinys - jame viskas smagiai, keliais potėpiais perteikta - ir nieko daugiau nereikia

    AtsakytiPanaikinti