2014 m. gruodžio 1 d., pirmadienis

Apie grožį, simetriją (ir Hogarthą)

K.Varnelio bibliotekoje yra net kelios anglų klasiko Williamo Hogartho (1697-1764) darbų rinktinės. Padėtos jos pagarbioje ir ženklioje vietoje – taip, kad bibliotekoje apsilankiusio žmogaus akys būtinai nukryps į jas. Ir visiškai suprantama dėl ko – minėtosios knygos yra vertos ir įdomios ne tik dėl turinio, bet ir dėl formos – bent tą galima pasakyti apie vertingiausią ir seniausią egzempliorių – 1827-ųjų metų londoniškį dvitomį. Tai ne tik nuo varinių klišių atspaustomis graviūromis gausiai iliustruotas veikalas (su išsamiais Johno Truslerio komentarais), bet ir prabangus leidinys auksuotais odiniais viršeliais ir, svarbiausia, ištapytais knygos priešnugariais (priekiniais lapų pjūviais) – viename tome galima pamatyti greičiausiai Temzę su jos krantuose stovinčiais namais, kitame – Londono gatvės sceną. Visi intriga slypi tame, kad tuos vaizdus įmanu išvysti tik pavertus lapus šiek tiek į šoną. (Panaši yra ir K.Varnelio optinės dailės iliuziškumo idėja).

Thomas Cook, Samuel Davenport, John Trusler, The Works of William Hogarth, t. 1., Londonas, 1827

Remiantis vien šiuo faktu (ir nutylint teatrinį principą - tokį būdingą abiems) galima kalbėti apie šio dailininko įtaką jo daug vėliau gyvenusio kolegos kūrybai...

Bet ypač akivaizdžiai tas ryšys tarp Varnelio ir Hogartho išryškėtų paskaičius teorinį anglų klasiko traktatą „Grožio analizė“ (The Analysis of Beauty, pirmas leidimas – 1753 m.). Šis tekstas – tai dailininko praktiko bandymas teorizuoti savo ir kitų kolegų kūrybą, nubrėžti esminius estetinius kontūrus ir atverti duris į slėpiningąjį meno pasaulį. Jis nebuvo ypatingai originalus, netgi amžininkų kritikuotas dėl eklektiškai kompiliacinio pobūdžio [М.П.Алексеев, „Уильям Хогарт и его ‚Анализ красоты‘“, in У.Хогарт, Анализ красоты, Ленинград, 1987, с.51]. Galima teigti, kad tai klasikinė meno kaip realybės mėgdžiojimo (mimezės) teorija, pakoreguota subjektyvių autoriaus potyrių bei pastebėjimų. Beveik tą patį galima pastebėti apie tokią lyg ir sunkiai palyginamą Varnelio optinę dailę. Žvelgiant iš esmės, Varnelis kaip žmogus, o ir jo kūryba (natūraliai) buvo pakankamai tradicinio, netgi klasikinio sukirpimo. Tai argumentuoti galima daugybe gyvenimiškųjų ir dailėtyrinių faktų bei argumentų: pirmu atveju pradedant tuo, kad aptariamas asmuo be galo vertino discipliną ir susiformavusias elgesio normas, baigiant procesiniais-darbiniais dalykais (porėmius visada darydavosi pats, drobę taip pat tempdavo pats, o ir visą tapybą traktavo kaip individualų fizinį ir mechaninį darbą). Galop, akademinį požiūrį į pačią raišką atspindi komponavimo schemos (arba kaip pasakytų Hogarthas savo traktato III skyriuje – vieningumas, taisyklingumas ir simetrija), šviesos ir toninis modeliavimas bei daugelis kitų dalykų.

Hogartho ir Varnelio sąryšį (gal net dvasinę giminystę – kaip tai banaliai beskambėtų) paliudytų minėtas III skyrius ir viena konkreti K.Varnelio namų-muziejaus salė. Ne iš tiesų, kalbėdamas apie vieningumą, taisyklingumą ir simetriją kaip grožio priežastį, Hogarthas aiškina, jog tai daugiau visuotinės, tačiau ne visai teisingos nuomonės apraiška, nes jeigu „figūrų, jų dalių arba linijų vieningumas iš tikrųjų būtų pagrindine grožio priežastimi, tai kuo taisyklingesni jie būtų, tuo daugiau malonumo tektų akiai. Tačiau tai neatitinka tiesos; tuomet, kai mūsų sąmonė įsitikina, kad viena dalis atitinka kitą ypatingai tiksliai, taip, jog tai suteikia galimybę visumai stovėti, judėti, panerti, plaukti, skristi ir panašiai, be jokio pusiausvyros praradimo, tai akiai būna malonu regėti, jog daiktas juda arba pasisuka tam, kad sutrikdytų šį vieningumą. <...> Iš to aiškėja, jog mes jaučiame malonumą ne dėl vienos ir kitos dalies atitikimo, o dėl žinojimo, kad jos sutampa viena su kita veikiant tikslui bei tikslingumui“ [У.Хогарт, Анализ красоты, с.126].

Varnelio atveju (kuris pats nemėgo savo darbų komentuoti arba tiksliau pasakius – komentuodavo juos savo darbais), šį ekskursą galima iliustruoti viena antrojo muziejaus aukšto sale, pavadintina „Asimetriškos simetrijos sale“. Pažvelgus į bendrą visumą, į tai, kaip Varnelio tapybą simetriškai aidu pakartoja jo kolekciniai eksponatai – Liudviko XIII stiliaus krėslai (žalias audinys reaguoja į giminingos spalvos optinį paveikslą, raudonas – identiškai), nesunku įsitikinti, jog Varnelio kūryboje simetrija buvo svarbi. Labai svarbi – tai vienas esminių atskiras dalis į vieną kūną surišančių principų. Kita vertus, menininkas nemėgo „plikos“, tiesmukos simetrijos, nuobodulį keliančio dalių atitikimo ir, panašiai kaip Hogarto traktate, bando sutrikdyti šį vieningumą judesio, pasisukimo būdu. Tas judesys, pasisukimas sukuriamas vienu mėgstamiausiu Varnelio kūryboje – spiralės motyvu (spiralė šiuo atveju tampa ne tik motyvu, bet ir principu. Būtent spirališkai yra surežisuotas visas salės erdvės judesys (tuomet labai aiškiai pasiteisina rytietiškas paveikslo kaip širmos naudojimas) – žiūrovo ėjimo kryptis organizuota yra taip, kad jis įeitų į salės vidurį tartum keliaudamas sraigės kiaukutu.

Kinematografiškas spiralės judesys Asimetriškoje simetrijos salėje K.Varnelio namuose-muziejuje: kolekciniai eksponatai (Liudviko III stiliaus komplektas) formomis ir koloritu susiderina su ant sienų kabančiomis dailininko drobėmis. Ėjimas spirale arba meandru baigiasi 1976 metų kompozicija Tao (kuri taip pat yra simetriška ir, be to, ritmiškai pakartoja langų formas).




Tiems skaitytojams ir žiūrovams, kurių neįtikina ši Hogartho ir Varnelio kūrybinio mąstymo analogija, dar vertėtų palyginti 1753-ųjų metų anglų dailininko vario raižinį „Blogos perspektyvos satyra“ ir lietuvių menininko 1989-1999 metų seriją „Pasivaikščiojimai (po architektūrines formas)“ – regis tokios nevienodus kūrinius, artimus savo analitiniu perspektyvinio erdvės vaizdavimo (ir jo iškraipymų) problematika bei ironija – o šiuo dalyku, reikia pastebėti, „nesiskundė“ nei satyriškasis anglas, nei žemaitiškas jo kolega. 

William Hogarth, Blogos perspektyvos satyra, vario raižinys, 1753 m.
Kazys Varnelis, Iš serijos "Pasivaikščiojimai (po architektūrines formas)", akrilas, drobė, 1989-1999 m.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą