2014 m. lapkričio 18 d., antradienis

Žvilgsniai ir judesiai

K.Varnelio kolekcijoje ženklią (tiek kiekybiniu, tiek kokybiniu aspektais) dalį sudaro skulptūriniai eksponatai. Juos galima grupuoti į dvi esmines dalis – smulkiąją bronzinę plastiką ir marmurinius biustus.

Pirmuoju atveju, tai klasikinių formų skulptūros, atspindinčios ne tik nuo Renesanso laikų egzistuojančią praktiką tiražuoti žinomų statulų kopijas (sumažintas arba fragmentuotas) arba kurti ne tokius įpareigojančius, laisvesnius (ir plastikos, ir semantikos požiūriu) objektus.

Didžioji šios eksponatų grupės dalis yra išdėliota vienoje salėje (kurią ir galima pavadinti Mažosios bronzos sale), tuo tarpu marmuriniai biustai yra išeksponuoti skirtingose erdvėse, vis kitose vietose. Tarp abiejų grupių kūrinių esama ir dailės istorijoje gerai žinomų klasikų, ir ne tokių garsių vardų (autorystės ir portretuojamųjų veikėjų požiūriu).

Štai, kad ir tokie egzemplioriai iš bronzos:
  • vienas garsiausių iš bronzinių objektų yra Frederico Sacriderio Remingtono Laukinių arklių dresuotojas (The Bronco Buster). Tai vėlesnis 1895 metais sukurto šio žymaus amerikiečių dailininko, besispecializavusio Laukinių Vakarų tematikoje, kūrinio leidimas. Tapytojui ir grafikui F.S.Remingtonui tai buvo vienas iš pirmųjų išmėginimų dirbant su iki tol nenaudota medžiaga (bronza) ir trijų matavimų meno rūšimi. Svarbiausia tema šioje skulptūrinėje grupėje – dviejų pradų – laukinės, nepažabotos gamtos ir žmogiškojo sumanumo susidūrimas, šioje priešpriešoje atsiradęs judesys bei jo grožis.
  • šokėją vaizduojančią bronzinę skulptūrą sukūręs vokiečių menininkas Ernstas Segeris savo gyvenamojo meto publikos buvo vertinamas dėl savo saloninių statulėlių, vaizduojančių jaunas, gražias moteris ir monumentalių užsakymų, dedikuotų Vokietijos istorijai. Ketvirtajame dešimtmetyje šis, kadaise (1893–1894 metais) Auguste‘o Rodino studijoje Paryžiuje praktikavęsis kūrėjas tapo nacistinės valdžios numylėtiniu.
Frederic Sacrider Remington (1861-1909), Laukinių arklių dresuotojas, 1909 m., bronza
Ernst Seger (1868-1939), Šokėja, 1906 m., bronza
Arba marmurai:
  • pats garsiausias kūrinys ir jį sukūręs autorius – tai amžininkų ypač vertinto britų skulptoriaus Franciso Legatto Chantrey‘aus 1840 metais iš marmuro išskaptuotas lordo Meadowbanko biustas. Lordas Meadowbankas – tai garsus ir įtakingas škotų advokatas ir politikas Alexanderis Maconochie‘s (1777–1861). Atvaizdas yra vienas iš paskutiniųjų skulptoriaus kūrinių, kadangi kitais metais autorius mirė.
  • paminėtinas taip pat Luigi Bienaimé – garsiojo Thorvaldseno mokinys, Washingtono, Napoleono ir Rusijos imperatoriškos šeimos narių (beje,  vertinusių šį belgų kilmės italų skulptorių) portretistas, Romos Šv. Luko akademijos profesorius ir jo sukurtas jaunos moters biustinis portretas. 
Francis Legatt Chantrey (1781-1841), Lordo Meadowbanko biustas, 1840 m., marmuras

Luigi Bienaimé (1795-1878), Moters portretas, 1844 m., marmuras
Absoliučiai skonio reikalas yra mėgti arba nemėgti kamerinės skulptūros, kokia ji būtų, iš kokios medžiagos ir kaip sukurta ji būtų. Tačiau vieno paneigti negalima – eksponuodamas šiuos konvencialius dalykus, K.Varnelis kaip parodinės erdvės režisierius čia sugrojo pačiomis įspūdingiausiomis melodijomis. Ir, kaip dažnai būna (juk genialumas slypi paprastume!), tai padarė labai elementariai.

Visafigūres mažąsias bronzines statulėles K.Varnelis viena prie kitos „surišo“ ir bendroje erdvėje sukomponavo remdamasis judesiu kaip priežastimis ir pasekme. Baltoje skliautuotoje salėje (tokia ji pateikta sąmoningai) juda, kruta, gestikuliuoja ir kitaip savo figūromis komunikuoja skulptūros. Tai kuo tikriausias judesių teatras – pantonima ir net daugiau. Vienoje salės pusėje – ori klasika, kitoje – šiek tiek padūkusi devynioliktojo amžiaus nūdiena. Skulptūros bendrauja (atsisukusios, nusisukusios, judančios, krutančios) individualiai – viena su kita, esančia kaimynystėje, ir bendrai – tiesiog grupėmis (tarytum senovinį šokį šokantys šokėjai).

Smulkiosios bronzinės salė K.Varnelio namuose-muziejuje
Biustai erdvėje įkomponuoti naudojant žvilgsnių semantiką. Jie žvelgia vienas į kitą, žiūri į kitus eksponatus, gaudo žiūrovų žvilgsnius (tas žiūrėjimas yra gana dviprasmiškas, keistumo suteikia akmenyje išskaptuoti vyzdžiai ir lėliukės). Šiuo atveju K.Varnelius kaip scenografas ekspozicinėje erdvėje braižo kuo tikriausius žvilgsnių trikampius (kiekvienoje viršūnėje įsivaizduojant biustinę skulptūrą, o kraštinėje – žvilgsnio vektorių). Antai, anglų skulptoriaus Williamo Behneso 1829-ųjų dama koketiškai žvelgia į kitą salę, tarytum nepastebėdama, kad ją įdėmiai stebi lordas Meadowbankas...

Lordas Meadowbankas žvelgia į Williamo Behneso damą (1829 m.), o ši žvelgia į kitą salę...
Antrame aukšte, kur dominuoja paties K.Varnelio optinė kūryba, biustai yra išdėstyti kuo tikriausios portretų galerijos principu – jie išdėlioti ilgajame koridoriuje (iš tiesų anfiladoje) viena linija – palei langus, ir tokiu būdu marmure įamžintos moterys (prancūzų skulptoriaus François Josepho Bosio Napoleono ar Restauracijos laikų nepažįstamoji, L.Bienamé dama, A.Testi secesinė daininkė) ir žiūri pro juos, į dangų, ir stebi pro jas vaikštinėjančius lankytojus...


Antrojo aukšto anfilada su biustais langų pusėje

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą