2014 m. lapkričio 13 d., ketvirtadienis

Laiptinė

Laiptų ir konkrečiai laiptinių K.Varnelio namuose-muziejuje yra bent trys, o gal net ir daugiau, tačiau pati didžiausia, pati svarbiausia (kaip bebūtų keista) yra tarnybinė, vedanti iš pirmojo aukšto į darbo kabinetus.

Laiptinė žvelgiant iš apačios
Didžiausią vertę šiai laiptinei suteikia keli dalykai: 1) tai, žinoma, patys meno kūriniai, kurie čia eksponuojami; 2) tai, kad bendras šios ekspozicijos (nors iš tiesų tai yra tūlam eiliniam žiūrovui nematoma dalis) charakteris yra savotiškai „nukopijuotas“ nuo K.Varnelio namų Čikagoje (dar iš šešiasdešimtųjų pabaigos – septyniasdešimtųjų pradžios); 3) tai viena paskutiniųjų K.Varnelio (tuo metu jau silpstančio fiziškai, bet dvasioje jauno ir kūrybiško, nerimstančio ir visuomet ieškančio geriausio rezultato) instaliuotų erdvių.

Tarnybinė laiptinė, regis, iš anksto buvo parengta ekspozicinei sėkmei.

Ir tai nulėmė kelios priežastys.

Antrojo aukšto aikštelė
Pirma, modernus šios erdvės pobūdis – visgi K.Varnelio tapyba (tie optiniai, minimalistiniai variantai) yra orientuota į tokią architektūrą. Negali nestebinti, kad ir toks sutapimas (o jų K.Varnelio namuose-muziejuje yra begalė) kaip spirališkas laiptų sukimosi pobūdis – spiralės motyvas ypač yra dažnais ir menininko darbuose.

Kazys Varnelis, Montažas, 1972 m.
Antra, patys darbai. Iš tiesų, laiptinėje eksponuojami tiesiog optiniai-minimalistiniai tapybos grynuoliai, tokie kaip Šešiolika kart keturi (1970), Penktas viršuje (1970) ar Montažas (1972 – apie šį vienas nekalbus ir komplimentais nesišvaistęs muziejaus lankytojas kompromisų nepripažįstančiu balsu kažkada tarė: „Šedevras...“), taip pat erdvinės konstrukcijos. Viena iš jų, žvaigždiškai besisukanti, atspindi šių skulptūrinių objektų prasmę ir tikslą, išreikštą žiūrėjimu iš viršaus (esmė slypi ne tik karkaso rėminamoje erdvėje, bet ir plokštuminėje projekcijoje su išrašytu semantiniu ženklu).

2009 12 14
Kaip jau buvo minėta, šios laiptinės ekspozicija yra vienas paskutiniųjų K.Varnelio kaip muziejaus architekto ir kūrėjo darbų. Galutinai ją menininkas tvarkė likus mažiau nei metams prieš mirtį – 2009-ųjų metų gruodžio mėnesį. Yra išlikę prasta (tiesiog paprastu fotoaparatu) kamera šiek tiek filmuotos medžiagos, kurioje užfiksuotas pats darbo (be abejo – padedant pagalbininkams ir, kas visuomet buvo būdinga K.Varneliui – atsiklausiant jų nuomonės – tik žinoma, tai dar nereiškia, kad jų žodis būdavo lemiamas) procesas. Reikia pastebėti, kad prastą kokybę lėmė ir K.Varnelio nenoras būti filmuojamu ar fotografuojamu - laikantis požiūrio, kad už dailininką turi kalbėti jo darbai, tai nėra nieko keisto...

video

video


video





Komentarų nėra:

Rašyti komentarą