2014 m. lapkričio 19 d., trečiadienis

Arkos ir augalai

Pagal pirminį K.Varnelio sumanymą buvusiuose Mažosios gildijos rūsiuose (beveik galima sakyti ir pusrūsiuose, nes kultūrinis sluoksnis per kelis šimtmečius yra „užaugęs“ turbūt daugiau nei metrą) turėjo būti įrengta Rytų meno ekspozicija. Erdvės čia nemažos, orientalistinis rinkinys taip pat nemenkas, todėl užpildyti buvo galima ne vieną celę. Postūmį tokiam sumanymui teikė ir tas faktas, kad K.Varnelio namų-muziejaus atidarymo metu, 2001-aisiais metais, čia veikė Vilniaus dailės akademijos studentų piešinių paroda. Visgi didžiausias keblumas slypi tame, kad rūsiai, žiemą beveik idealūs (juose yra ir centralizuotas šildymas) nėra pritaikyti parodų eksponavimui lietingų vasarų metų – galingesnės audros metu rūsiuose tyvuliuoja vandenys.

Buvusi karčema K.Varnelio namuose-muziejuje

Mažosios gildijos rūsiai – tai viena seniausių K.Varnelio namų-muziejaus erdvių. Prie Didžiosios gatvės (anksčiau ši atkarpa vadinosi Didžiųjų Ambarų) esančioje dalyje mūrinis pastatas (su požemiais) buvęs čia jau XV amžiaus pradžioje. Tad skliautinės konstrukcijos, regimos ir mūsų dienomis, yra šios būtovės liudininkai.

Lygiai tokie patys praeities fiksuotojai yra ir XVIII amžiaus sieninės tapybos likučiai. Ta rūsių dalis, kuri buvo ištapyta prieš kelis šimtmečius, priklausė Bazilijonų vienuolynui, unitų dvasininkai ją nuomojo karčemai (gautos lėšos tokiu būdu ėjo bendruomenės poreikiams). Al secco („ant sauso“) ištapytos kompozicijos išliko ne pačiais geriausiais pavidalais – didžioji sieninės tapybos dalis nutrupėjo, nubyrėjo kartu su tinku. Išliko nedideli fragmentai šiaurinio karčemos lango zonoje, taip pat dalis ištapytų pietinių skliautų. Sieninę tapybą hipotetiškai galima datuoti XVIII amžiaus viduriu (tuo metu, kaip ir visas Vilnius, Gildijos pastatai stipriai degė ir galėjo būti atnaujinami [A.R.Čaplinskas, Valdovų kelias. Didžioji gatvė, Vilnius, 2002, p. 162]). Matyti, kad tapytojas ieškojo organiško ryšio tarp savo nutapytų dalykų ir pagrindo ant kurio tapė. Štai išlikę puošniausi fragmentai, primenantys gėlių žiedus, buvo komponuojami kryžminių skliautų briaunų sankirtose – bent jau gotikinėje architektūroje toje dalyje iš akmens ar plytų būdavo komponuojami fiziškai realūs elementai, vadinamosios spynos (tas imitacinis, iliuzinis pobūdis toks yra artimas K.Varnelio požiūriui į tapybą!). Arba neužmirštuoles ar rugiagėles primenančių gėlių stiebeliai yra išvinguriuoti taip, kad pabrėžtų atraminę funkciją, visą sunkųjį apkrovinį darbą įveikiančių arkų tektoniką.



XVIII a. sieninė tapyba Mažosios gildijos (dabar K.Varnelio namai-muziejus) rūsiuose

Išlikusios sieninės tapybos vaizdai taip pat paženklina prieš kelis šimtus metus gyvenusių žmonių vizualųjį mąstymą, jų norą prieš savo akis matyti spalvas ir tam tikrus motyvus – šiuo atveju reikia pripažinti, kad karčemų ir kitokių pramoginių erdvių dekoravimo tradicijos bei tendencijos mažai kuo ir keičiasi.

K.Varnelis, Rex, 1993 m.
K.Varnelis, Žalioji saulė, 2002 m.

Aplinka buvo vienu iš svarbiausių K.Varnelio kaip menininko (ir ypač paskutiniaisiais dešimtmečiais) inspiracijos šaltinių. Skliautuotos erdvės su ištapytais vėlgi būtų neblogu tokio teiginio argumentu. Paskutiniaisiais K.Varnelio kūrybiniais metais jam iš tiesų rūpėjo erdvės konstravimas (arkų motyvas, viena kitą dengiančios architektūrinės formos, per ertmes atsiveriantys tūriai) ir organiniai/neorganiniai pavidalai (ypač augalų žiedai), tad netiesiogiai ar labai tiesiogiai jis galėjo būti veikiamas ir visai šalia esančių, kasdien matomų ir jaučiamų pavyzdžių Mažosios gildijos rūsiuose.

Žvilgsnis į Mažosios gildijos rūsius nuo įėjimo iš Didžiosios gatvės
K.Varnelis, Pasivaikčiojimai (po architektūrines formas), 1989-1999 m.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą