2014 m. birželio 26 d., ketvirtadienis

Kazio Varnelio simbolių žodynas: skulptūros

Šis tekstas nepretenduoja į visą K.Varnelio simbolių ir ženklų sistemos atskleidimą. Tiesiog remiantis ne visai tipiška (medžiagine prasme) jo kūrybos dalimi - skulptūromis, yra pristatomi kai kurie būdingiausi šio menininko motyvai.

Kodėl skulptūros? 


K.Varnelio konstrukcijos K.Varnelio namuose-muziejuje, 2007 m., K.Stoškaus nuotrauka
Visų pirma, ne visuomet yra tikslu vadinti šiuos objektus skulptūromis. Taip, autorius čia manipuliuoja erdvinėmis formomis - iš plokštumų (kuriose trimatiškumas sukurtas optinės iliuzijos dėka) išeidamas į x, y ir z suvokimą. Tad gal tiksliau būtų vadinti tuos daiktus konstrukcijomis. K.Varnelis iš tiesų konstruoja savo artefaktus ir toks apibūdinimas yra ypač taiklus.

Minėtosios konstrukcijos (bent jau didžioji jų dalis) atstovauja "brandžiajam" K.Varnelio kūrybos etapui - tam optiniame menui, kurio dėka šis menininkas ir yra pelnęs pripažinimą. Chronologiškai tai yra septintojo-aštuntojo dešimtmečių sankirta. Datuoti tas konstrukcijas nėra lengva, kadangi didžioji jų dalis nėra pasirašytos ar kaip nors kitaip užfiksuotos rašytiniuose šaltiniuose.

Pats K.Varnelis konstrukcijas kūrė gana trumpą laiką, nepadarė jų labai daug - skaičius sukasi aplink dešimtį. Galima paminėti tai, kad pats menininkas lyg ir šiek tiek abejojo dėl jų kūrimo prasmės. Kita vertus, jų nesunaikino (kas atsitikę su kai kuriomis ankstesnėmis skulptūromis), parvežė į Lietuvą (nors galėjo čia jas iš naujo perkonstruoti), leisdavo publikuoti ir net visuomet turėjo omenyje galimybę jas (medį pakeitus patvaresnėmis medžiagomis) eksponuoti viešumoje - būta minčių apie Europos parką, gatvę prieš K.Varnelio namus-muziejų ar kiemus...


K.Varnelio konstrukcijos jo namuose Čikagoje, 1968-1978 m., J.Dovydėno nuotrauka 
Konstrukcijose yra labai aiškiai "įrašyti" (gal tiksliau - "įbrėžti") tie ženklai, kuriuos K.Varnelis vartodavo savo kūryboje. Tai archetipinės figūros - nuo pat žmonijos pradžios naudojami simboliai, motyvai ir figūros. Tad menininkas neišradinėjo dviračio - jis, naudodamas kolektyvinės sąmonės ir pasąmonės teikiamomis galimybės ir savais gabumais, jį tobulino.

Iliustracijoms dedamos nuotraukos iš Jungtinių Valstijų - pirminės tų konstrukcijų erdvės. Simptomatiška yra tai, kad dalis konstrukcijų yra spalvotos. Vilniuje, ekspozicijoje dalis jų buvo nudažyta baltai. 


K.Varnelio konstrukcijos jo namuose Stokbridže, apie 1980 m., J.Dovydėno nuotrauka
Į ką reikia atkreipti dėmesį kontempliuojant K.Varnelio konstrukcijas?

Bent į du dalykus:
1) bendrą siluetą, tą kristalinę struktūrą
2) izometriją - erdvinės konstrukcijos konfigūraciją plokštumoje (ypač patogu žvelgti į grindis ir matyti - koks ženklas, koks simbolis išryškėja apačioje).

Štai keletas K.Varnelio simbolių žodynų variantų - figūros, ypač dažnos jo kūryboje:

SVASTIKA
Svastika – senas archetipinis, ypač senajai indoreuropiečių pasaulėžiūrai būdingas ženklas, pirmiausiai įkūnija besisukančią saulę. Įvairiausių senojo, tradicinio meno ir ypač lietuvių liaudies dailės (audiniai čia buvo ypač svarbūs) įtakotas K.Varnelis negalėjo nenaudoti šio simbolio savo kūryboje. Jis ir tiesiogiai, ir transformuotais pavidalais, buvo plačiai naudotas jo 7–8 dešimtmečių tapyboje.
Matome svastikos naudojimo erdvinėje konstrukcijoje ypatumus. Esmė slypi išklotinėjeK.Varnelio namuose–muziejuje šis objektas saugomas ne ekspozicinėje, bet tarnybinėje erdvėje – pirmajame laiptinės aukšte. Tad svastikos motyvas labai gerai matomas užkopus aukštyn – į pirmąjį ir ypač antrąjį aukštą. Įdomu yra tai, kad konstrukcija sudaryta iš keturių atskirų dalių. Iš principo šią skulptūrą galima perkonstruoti, pakeisti jos pavidalą ir charakterį – bent jau priversti suktis svastiką į vieną arba į kitą pusę. Induizme (kuriame svastika siejama su reinkarnaciniu gimimo, mirties ir atgimimo ratu), pagal laikrodžio rodyklę besisukanti saulė įkūnija gera pranašaujantį ženklą. 


K. Varnelio konstrukcija, apie 1970 m.
TRISKELIONAS
Šios konstrukcijos išeities taškas, regimas pagrinde ir viršutinėje dalyje – nuo neolito (o gal ir anksčiau) žmonijos vartojamas „trikojo“ motyvas. Graikiškai jis vadinamas triskelionu (τρισκέλιον). Triskeliono ženklas egzistuoja Sicilijos (čia vadinamas „trinakrija“) ir Meno (esančios Airijos jūroje) salų heraldikoje. Triskelionas ypač populiarus buvo keltiškose kultūrose, vėliau, jau krikščionybėje jis tapo Švenčiausios Trejybės simboliu (trys lygios dalys reiškė Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią). Kinijos kultūroje triskelionas, kaip ir svastika, reiškė laimę ir simbolizavo saulės judėjimą dangumi.
K.Varneliui imponavo trijų dalių sukimasis, tas begalinio judesio, primenančio voverės bėgimą rate, principas. Jo dėka erdvinė konstrukcija visą laiką keičiasi, kartu išlikdama tokia pačia. 
Kaip liudija išlikusi fotografinė medžiaga, konstrukcija gali keisti savo padėtį. Ji eksponuotina tiek vertikaliai, tiek horizontaliai.

K.Varnelio konstrukcija ant jo Čikagos namų stogo, apie 1970 m.
LOTARINGIJOS KRYŽIUS
Figūrą, regimą šios konstrukcijos pagrinde ir jį pakartojančiame viršuje, galima laikyti ir transformuotu Lotaringijos, ir Jogailaičių kryžiumi. Arba gal net apačioje – vienas, viršuje – kitas. Katalikų Bažnyčia kryžių su dviem vienodo ilgio kryžmom nuo seno naudoja kaip kardinolo ženklą. Lotaringijos kryžių naudojo legendinė Orleano mergelė – Jeanne d‘Arc. Lietuviškoje tradicijoje dvigubas kryžius asocijuojasi su Gediminaičiais, tiksliau – lenkiška jų atšaka Jogailaičiais. Tam, kad išvengtų tiesmukumo (visgi K. Varnelis kaip menininkas ir kaip žmogus mėgo užuominas, nutylėjimus ir net paradoksus), vieną kryžmą jis pailgino, pasukdamas žemyn arba aukštyn (viskas priklauso nuo žiūrinčiojo padėties). Tokiu būdu gauta šiokia tokia svastikos užuomina ir konstrukcijai suteiktas įtikinamesnis judėjimo charakteris. O to daugeliu atvejų ir siekta.


K.Varnelio konstrukcija, apie 1970 m.
MEANDRAS
Iš dviejų spiralių sukonstruota K.Varnelio skulptūra bent jau semantiniu aspektu yra viena sudėtingiausių. Kad ir dėl paties motyvo. Spiralė, panašiai kaip svastika ar triskelionas, archetipiškai reikšia saulės judėjimą, jos slinktį dangumi. Ikikolumbinėje majų kultūroje spiralė įkūnijo Naujus metus – ciklo pradžią, prasidedančią saulėgrįža. Spiralė taip pat simbolizuoja dvasios judėjimą ratu: siela juda į pradinį tašką, į centrą, į esmių esmę. Gal todėl polineziečiams spiralė asocijavosi su nemirtingumu. Šiuo požiūriu spiralė yra gimininga labirintui – abu šie motyvai ypač dažni K.Varnelio kūryboje. 
Šiame objekte regime dvigubą spiralę. Simbolių kalboje dviguba spiralė yra artima in ir jang reikšmei – tai priešybių vienovės ženklas. Vienoje pusėje – vyras, kitoje – moteris. Vienoje – gimimas, kitoje – mirtis. Vienoje – saulė, kitoje – mėnulis. Formaliai dvigubas spiralinis elementas primena antikinės graikiškos kolonos – jonėninio orderio kapitelį, vainikuojamą dviejų simetriškų voliutų. Tokiu atveju dviguba spiralė primena žmogaus (moteriškos lyties – jeigu turėsime omenyje tai, kad pagal romėnų architektą Vitruvijų, jonėninis orderis yra „moteriškas“) arba raguoto avino (patino–vyro) galvą. Taip pat tokia kampuota spiralės forma tų pačių graikų yra vadinama meandru – pagal be galo vingiuotą Meandro upės pavadinimą Mažojoje Azijoje. 


K.Varnelio konstrukcija jo namuose Čikagoje, apie 1970 m.
ZIGZAGAS
Galima teigti, kad tai yra tiesiog И raidė iš kirilicos abėcėlės, naudojamos didelėje Rytų Europos dalyje. Apie 900 m. ją (ir abėcėlę, ir konkrečiai šią raidę sukūrė šventieji slavų apaštalai Kirilas ir Metodijus). Galima taip teigti, ir nebūtų klaida, kadangi K.Varnelis mėgdavo naudoti ženklus ir garsus iš įvairių civilizacijų ir kultūrinių sistemų.
 Lygiai taip pat galima manyti, kad tai yra veidrodinis N arba ant šono paverstos raidės Z atspindys. Tokius triukus (variacijas, transformacijas) K.Varnelis mėgdavo ir naudodavo – užtenka prisiminti visaip deformuotas svastikas.
 Pakankamai tikslu sakyti, kad tai yra zigzagas (laužtinė linija), tiksliau – jo pradžia. Zigzagas šiuo atveju svarbus kaip judesį išreiškianti, net energingą žaibo kirtį simbolizuojanti figūra. Senojo, tradicinio mastymo klodai, praturtinti archetipinių šaknų ir buvo ta dirva, iš kurios kūrybinių syvų sėmėsi K.Varnelio menas. 

K.Varnelio konstrukcija (polichromija neišlikusi), apie 1970 m. 
KOPĖČIOS
Ši skulptūra yra dviprasmiška. Dviprasmiškos yra jos pačios formos – vienos išlindusios, kitos nutolusios. Dviprasmiška skulptūra yra ir dėl to, kad primena tiek širmą (sulankstomą, sustumiamą, kilnojamą sienelę). K.Varnelio rinkinyje esama ir vakarietiškų, ir rytietiškų analogų – nuo garsiosios Eames‘o širmos iki XX amžiaus pradžios jūros ir gervių motyvais tapytos ir siuvinėtos japoniškos širmos... Širma – tai dviejų sferų, pasaulių, gyvenimų atskirties simbolis. Skulptūra taip pat primena kopėčias. Bet kuriame simbolių žodyne bus pasakyta, kad kopėčios reiškia mūsų troškimą iš nežinojimo iškopti į šviesą. Egiptiečiai kopėčias (arba jų modelį, bent atvaizdą) dėdavo į mirusiojo kapą. Biblijinis Jokūbas susapnavo angelus, kopiančius į dangų. O budizme pats Buda kopėčiomis lipo dangun sakyti pamokslo savo mamai. Galų gale – turint omenyje tai, kad K.Varnelį neretai inspiruodavo labai konkretūs jo aplinkos dirbiniai, galima prielaida, kad tai tiesiog stilizuotas akordeonas ar radiatorius – tos ritmiškai judančios formos menininką visuomet žavėjo. 


K.Varnelio konstrukcija K.Varnelio namuose-muziejuje, 2014 m.
IN-JANG
Konstrukcijos pagrinde regimas ženklas in-jang ženklas charakterizuoja kinų kultūrą. Simbolis galutinį pavidalą įgijo ir išpopuliarėjo daoizmo doktrinos dėka V-ajame amžiuje. Daoizmas akcentuoja žmogaus ir kosmoso darną, pastovumo buvimą nuolatinėje kaitoje. Būtent tai ir išreiškia in–jang – iš dviejų viena į kitą besiskverbiančių, viena kitą papildančių dalių sudarytas motyvas. Viena iš tų pusių tai: moteriškumas, tamsa, pasyvumas, vėsa, naktis, ėjimas žemyn, kita – vyriškumas, šviesa, aktyvumas, šiluma, diena, ėjimas aukštyn ir panašiai. Šioje K.Varnelio konstrukcijoje in–jang simbolis yra geometrizuotas. 
Skulptūra išskirtinė yra ir dėl to, kad išsaugojo savo pirminį spalvinį sprendimą. Daugelį kitų skulptūrų menininkas baltai suvienodino ir neutralizavo (tam, kad ekspozicinėje erdvėje jos nenustelbtų tapybos ir viena kitos). Autentiškas koloritas rodo, kad chromatinis aspektas buvo svarbus. Violetinės, mėlynos spalvos tradiciškai reiškia didybę, teisingumą, dieviškumą ir kūrybiškumą.


K.Varnelio konstrukcija jo namuose Čikagoje, apie 1970 m



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą