2014 m. balandžio 23 d., trečiadienis

Slaptavietės ir paslaptys

K.Varnelio namuose-muziejuje, kaip ir bet kuriame labirinte, yra apstu paslapčių ir slaptaviečių. Paslaptys  bei slaptavietės – būtina labirinto sąlyga. Būna eini, nematydamas, kas bus už posūkio, o ten laukia netikėtumas ir staigmena. K.Varnelio namų-muziejaus ekspozicija ir visas gyvenimas yra surežisuotas būtent tokiu principu.
Tais laikais, kuomet gyvas buvo Varnelis, netikėtumų suteikdavo jis pats, netikėtai atverdamas dureles, vedančias į jo darbinį kabinetą-miegamąjį, ir išeidamas tiesiai į ekspoziciją. Arba sėdėdamas savajame krėsle bibliotekoje – vietoje, kur mėgdavo praleisti ypač daug laiko.

Varnelio krėslas bibliotekoje
Gintaras Didžiapetris , filmas "Optiniai įvykiai" (2010 m.), sustabdytas kadras - Varnelis sėdi krėsle bibliotekoje 
Menininko ženklai, jo paliktos ir primenančios paslaptys ir slaptavietės iki šiol ritmiškai (tas mėgstamas Varnelio kūrybinis principas!) pasirodo visame muziejuje.
Štai pavyzdžiui, žiūrovas eina antruoju aukštu, pro 1978-ųjų metų optinę kompoziciją iškalbingu pavadinimu Ritmas, net neįtardamas, kad už jos esama nišos, o joje – paties dailininko padėta vaza.

K.Varnelis, Ritmas, 1978 m.
Niša už K.Varnelio paveikslo "Ritmas"
Arba senovinė (ne tokia jau ir sena – tik devynioliktojo šimtmečio, nors imituojanti Renesanso laikus) indauja, kurioje, pravėrus dureles, pasirodo paties Profesoriaus sudėliotas natiurmortas. Ir ne bet koks, o, kaip galima sakyti – konceptualus, nes jame visuma sukonstruota jungiant natūros (negyvosios – akmuo, gyvosios – ragas) ir kultūros (buities – žvakidė, aukštųjų materijų – poeto biustas) atributus.



Uždaryta ir atidaryta indauja.
Austrija, XIX a. II pusė, durelės ištapytos Lucaso van Leydeno (1494-1533) altorinio paveikslo "Jerichono aklojo išgydymas"  (1531 m., Ermitažas)  motyvais
Ne vienos paslapties ir sekreto esama bibliotekoje...
Štai, kad ir vienas tokių: vikarui Lorenui (M.Laurent) iš Šatovileno (Chateau-Villain, Šampanės regionas) priklausiusi Didžiosios savaitės pamokslų knyga, išleista audringaisiais 1799-aisiais metais. Galbūt šioji aplinkybė lėmė, kad dalyje knygos lapai yra išpjauti ir įrengta slaptavietė. Kas joje laikyta – sunku pasakyti – gal brangenybės, gal pinigai, o gal dar kas nors...


Knyga su slaptaviete
Didžiausia paslaptis K.Varnelio namuose-muziejuje(bent jau fiziniu aspektu) yra būtent taip pavadintas (angliškai – Riddle) optinis paveikslas (sukurtas 1974 m.). Jo matmenys nėra kuklūs – ilgoji kraštinė siekia beveik keturis metrus (386,5 cm – iš tiesų net lenkia, kadangi kompozicija sudaryta japoniškų širmų principu iš atskirų segmentų, o vieno, kurio plotis 41 cm, ekspozicijoje nėra), trumpoji (aukštis) – per du metrus.
„Paslaptį“ galima laikyti kuo tikriausia slaptaviete, vos ne iš pasakų atkeliavusiu „uždraustu įeiti kambariu“ – būtent tokį įėjimą (dabar, tiesa, užmūrytą) į Varnelių šeimos rūbinę ir dengia šis kūrinys. O lankytojams jis dėl savo iliuzinių ypatybių primena šiltą, iki raudonumo įkaitusį ketinį radiatorių. Pats Varnelis mieliau pasakodavo apie tai, kad muziejuje apsilankęs vienas kompozitorius šį darbą palygino su Gerai temperuotu klavyru ar Tokata ir fuga d-moll.

K.Varnelis, Mįslė (Riddle), 1974 m., drobė, akrilas, 213,5x386,5 cm

Vargonus, ar tiksliau jų vamzdžius, vizualiai ši kompozicija iš tiesų primena. Tačiau metrinis ritmas, būdingas šiam darbui, jį suartina, kad ir su kokio Steve‘o Reicho muzika – štai 1966-ųjų kompozicija Come out, pagrįsta kasetinių įrašų užciklinimu. Atskiri Varnelio „Mįslės“ segmentai iš tiesų turi panašumų su magnetinių kasečių formomis. O ir tas psichodeliškai-transinis poveikis. Užtenka tik pastovėti ilgiau...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą