2014 m. balandžio 25 d., penktadienis

Masalskių salė

Istoriniuose šaltiniuose minima, kad XVI amžiaus pabaigoje – XVII amžiaus pradžioje vienas iš pastatų, dabar priklausantis K.Varnelio namams-muziejui, buvo Masalskių giminės nuosavybė. Tad ne klaida būtų šį statinį vadinti Masalskių mūrnamiu, o didįjį kambarį reprezentaciniame (antrajame ir išeinančiame į aikštės pusę) aukšte – Masalskių sale.
Statinio, o ir minėtojo aukšto reprezentatyvumą liudija keli dalykai. Pirma, antrojo aukšto langų dydis ir forma. Bendroje abiejų muziejaus fasadų kompozicijoje jie yra didžiausi, be to, tamsiai pilko (tipiško renesansinio) tinko fone iškirti baltais apvadais. Antra, antrajame aukšte reta tokių patalpų, į kurias galima patekti ir išeiti per arkines sąrama. Viena tokių yra Masalskių salė. Trečia, iš Rotušės aikštės pusės sienos kadaise buvo dekoruotos renesansui tipiška sgrafito technika. Po II-ojo pasaulinio karo freskos buvo sunaikintos (teliko delno dydžio fragmentas prie viduriniojo lango). Beje, grįžęs į Lietuvą ir čia įsikūręs Varnelis, tarėsi su savo kolega bei bičiuliu Petru Repšiu, kad šis vėl apipavidalintų pastatą sgrafitais. Buvo sutarta ir dėl pačios kompozicijos, ir atskirų motyvų, ir siužetų – Šv. Kazimiero, Astiko nukirsdinimo, Goštauto ir pranciškonų vienuolių. Deja, projektas buvo nerealizuotas...



Tačiau vietos bei laiko dvasią Masalskių salėje Varnelis išsprendė labai paprastai – savo rinkinio ir kūrybos pagalba. Didžioji kolekcinių baldų, esančių šioje erdvėje dalis, yra renesansiniai-barokiniai ar bent jau imituojantys tą stilistiką. Štai, kad ir žymiausias iš jų – masyvus valgomasis stalas pačiame viduryje, kurio viršų net įsirėžusios laiko chimeros (vieną iš jų, pradingusią, Amerikoje atkūrė ne kas kitkas, o pats Vytautas Kašuba (1915-1997). Jo galuose, o ir pasieniais, kaip sargybiniai stovi mediniai taip pat tamsinto medžio krėslai – statiški, tvirti, konstruktyvūs.
Panašias nuotaikas spinduliuoja ir ant sienų kabantys optiniai Varnelio kūriniai. Būtent šioje erdvėje yra nebūdingai tamsūs. Toks intensyvumas antrina, papildo baldų koloritą ir kartu kelia asociacijas su iki tauraus juodumo patamsėjusia (ar tokia jau buvusia iš pat pradžių) renesansine-barokine (ypač manieristine) tapyba. O ir formos, (tie vamzdžio pavidalo struktūriniai segmentai) šiuo atveju yra ypač monumentalūs, primenantys šiek tiek nerangią Abiejų Tautų Respublikos tapybą. Tokias sugestijas ypač kelia tarpulangiuose kabantys vertikalieji Jambas bei Netikra iliuzija – lyg anų dienų „sarmatai“, tartum bajoriškosios protėvių galerijos fragmentas.
Pats didžiausias kūrinys, esantis Masalskių salėje – tai Miškas, kurio gili žaluma ir ritmiškai besikartojančios juostos spinduliuoja paslaptingo eglyno nuotaikas.
Varnelis nebūtų puikiu savo kolekcijos ir tapybos žinovu bei nepriekaištingu instaliatoriumi, jeigu nebūtų panaudojęs savo mėgstamo akcento principo. Šioje spalvinėje prieblandoje jis išeksponavo keletą ryškių – keraminių objektų (vaza su Pario teismo scena, fajansinis tondo su Šv. Jurgiu), folija dengtą stalą (ant kurio padėta bronzinė žvakidė yra atsukusi nugarą – tam, kad atrodytų monumentaliau), Korano ištrauka išsiuvinėtą rytietišką audeklą, kurie čia žiba vos ne brangakmeniškomis spalvomis. 


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą