2014 m. balandžio 25 d., penktadienis

Masalskių salė

Istoriniuose šaltiniuose minima, kad XVI amžiaus pabaigoje – XVII amžiaus pradžioje vienas iš pastatų, dabar priklausantis K.Varnelio namams-muziejui, buvo Masalskių giminės nuosavybė. Tad ne klaida būtų šį statinį vadinti Masalskių mūrnamiu, o didįjį kambarį reprezentaciniame (antrajame ir išeinančiame į aikštės pusę) aukšte – Masalskių sale.
Statinio, o ir minėtojo aukšto reprezentatyvumą liudija keli dalykai. Pirma, antrojo aukšto langų dydis ir forma. Bendroje abiejų muziejaus fasadų kompozicijoje jie yra didžiausi, be to, tamsiai pilko (tipiško renesansinio) tinko fone iškirti baltais apvadais. Antra, antrajame aukšte reta tokių patalpų, į kurias galima patekti ir išeiti per arkines sąrama. Viena tokių yra Masalskių salė. Trečia, iš Rotušės aikštės pusės sienos kadaise buvo dekoruotos renesansui tipiška sgrafito technika. Po II-ojo pasaulinio karo freskos buvo sunaikintos (teliko delno dydžio fragmentas prie viduriniojo lango). Beje, grįžęs į Lietuvą ir čia įsikūręs Varnelis, tarėsi su savo kolega bei bičiuliu Petru Repšiu, kad šis vėl apipavidalintų pastatą sgrafitais. Buvo sutarta ir dėl pačios kompozicijos, ir atskirų motyvų, ir siužetų – Šv. Kazimiero, Astiko nukirsdinimo, Goštauto ir pranciškonų vienuolių. Deja, projektas buvo nerealizuotas...



Tačiau vietos bei laiko dvasią Masalskių salėje Varnelis išsprendė labai paprastai – savo rinkinio ir kūrybos pagalba. Didžioji kolekcinių baldų, esančių šioje erdvėje dalis, yra renesansiniai-barokiniai ar bent jau imituojantys tą stilistiką. Štai, kad ir žymiausias iš jų – masyvus valgomasis stalas pačiame viduryje, kurio viršų net įsirėžusios laiko chimeros (vieną iš jų, pradingusią, Amerikoje atkūrė ne kas kitkas, o pats Vytautas Kašuba (1915-1997). Jo galuose, o ir pasieniais, kaip sargybiniai stovi mediniai taip pat tamsinto medžio krėslai – statiški, tvirti, konstruktyvūs.
Panašias nuotaikas spinduliuoja ir ant sienų kabantys optiniai Varnelio kūriniai. Būtent šioje erdvėje yra nebūdingai tamsūs. Toks intensyvumas antrina, papildo baldų koloritą ir kartu kelia asociacijas su iki tauraus juodumo patamsėjusia (ar tokia jau buvusia iš pat pradžių) renesansine-barokine (ypač manieristine) tapyba. O ir formos, (tie vamzdžio pavidalo struktūriniai segmentai) šiuo atveju yra ypač monumentalūs, primenantys šiek tiek nerangią Abiejų Tautų Respublikos tapybą. Tokias sugestijas ypač kelia tarpulangiuose kabantys vertikalieji Jambas bei Netikra iliuzija – lyg anų dienų „sarmatai“, tartum bajoriškosios protėvių galerijos fragmentas.
Pats didžiausias kūrinys, esantis Masalskių salėje – tai Miškas, kurio gili žaluma ir ritmiškai besikartojančios juostos spinduliuoja paslaptingo eglyno nuotaikas.
Varnelis nebūtų puikiu savo kolekcijos ir tapybos žinovu bei nepriekaištingu instaliatoriumi, jeigu nebūtų panaudojęs savo mėgstamo akcento principo. Šioje spalvinėje prieblandoje jis išeksponavo keletą ryškių – keraminių objektų (vaza su Pario teismo scena, fajansinis tondo su Šv. Jurgiu), folija dengtą stalą (ant kurio padėta bronzinė žvakidė yra atsukusi nugarą – tam, kad atrodytų monumentaliau), Korano ištrauka išsiuvinėtą rytietišką audeklą, kurie čia žiba vos ne brangakmeniškomis spalvomis. 


2014 m. balandžio 23 d., trečiadienis

Slaptavietės ir paslaptys

K.Varnelio namuose-muziejuje, kaip ir bet kuriame labirinte, yra apstu paslapčių ir slaptaviečių. Paslaptys  bei slaptavietės – būtina labirinto sąlyga. Būna eini, nematydamas, kas bus už posūkio, o ten laukia netikėtumas ir staigmena. K.Varnelio namų-muziejaus ekspozicija ir visas gyvenimas yra surežisuotas būtent tokiu principu.
Tais laikais, kuomet gyvas buvo Varnelis, netikėtumų suteikdavo jis pats, netikėtai atverdamas dureles, vedančias į jo darbinį kabinetą-miegamąjį, ir išeidamas tiesiai į ekspoziciją. Arba sėdėdamas savajame krėsle bibliotekoje – vietoje, kur mėgdavo praleisti ypač daug laiko.

Varnelio krėslas bibliotekoje
Gintaras Didžiapetris , filmas "Optiniai įvykiai" (2010 m.), sustabdytas kadras - Varnelis sėdi krėsle bibliotekoje 
Menininko ženklai, jo paliktos ir primenančios paslaptys ir slaptavietės iki šiol ritmiškai (tas mėgstamas Varnelio kūrybinis principas!) pasirodo visame muziejuje.
Štai pavyzdžiui, žiūrovas eina antruoju aukštu, pro 1978-ųjų metų optinę kompoziciją iškalbingu pavadinimu Ritmas, net neįtardamas, kad už jos esama nišos, o joje – paties dailininko padėta vaza.

K.Varnelis, Ritmas, 1978 m.
Niša už K.Varnelio paveikslo "Ritmas"
Arba senovinė (ne tokia jau ir sena – tik devynioliktojo šimtmečio, nors imituojanti Renesanso laikus) indauja, kurioje, pravėrus dureles, pasirodo paties Profesoriaus sudėliotas natiurmortas. Ir ne bet koks, o, kaip galima sakyti – konceptualus, nes jame visuma sukonstruota jungiant natūros (negyvosios – akmuo, gyvosios – ragas) ir kultūros (buities – žvakidė, aukštųjų materijų – poeto biustas) atributus.



Uždaryta ir atidaryta indauja.
Austrija, XIX a. II pusė, durelės ištapytos Lucaso van Leydeno (1494-1533) altorinio paveikslo "Jerichono aklojo išgydymas"  (1531 m., Ermitažas)  motyvais
Ne vienos paslapties ir sekreto esama bibliotekoje...
Štai, kad ir vienas tokių: vikarui Lorenui (M.Laurent) iš Šatovileno (Chateau-Villain, Šampanės regionas) priklausiusi Didžiosios savaitės pamokslų knyga, išleista audringaisiais 1799-aisiais metais. Galbūt šioji aplinkybė lėmė, kad dalyje knygos lapai yra išpjauti ir įrengta slaptavietė. Kas joje laikyta – sunku pasakyti – gal brangenybės, gal pinigai, o gal dar kas nors...


Knyga su slaptaviete
Didžiausia paslaptis K.Varnelio namuose-muziejuje(bent jau fiziniu aspektu) yra būtent taip pavadintas (angliškai – Riddle) optinis paveikslas (sukurtas 1974 m.). Jo matmenys nėra kuklūs – ilgoji kraštinė siekia beveik keturis metrus (386,5 cm – iš tiesų net lenkia, kadangi kompozicija sudaryta japoniškų širmų principu iš atskirų segmentų, o vieno, kurio plotis 41 cm, ekspozicijoje nėra), trumpoji (aukštis) – per du metrus.
„Paslaptį“ galima laikyti kuo tikriausia slaptaviete, vos ne iš pasakų atkeliavusiu „uždraustu įeiti kambariu“ – būtent tokį įėjimą (dabar, tiesa, užmūrytą) į Varnelių šeimos rūbinę ir dengia šis kūrinys. O lankytojams jis dėl savo iliuzinių ypatybių primena šiltą, iki raudonumo įkaitusį ketinį radiatorių. Pats Varnelis mieliau pasakodavo apie tai, kad muziejuje apsilankęs vienas kompozitorius šį darbą palygino su Gerai temperuotu klavyru ar Tokata ir fuga d-moll.

K.Varnelis, Mįslė (Riddle), 1974 m., drobė, akrilas, 213,5x386,5 cm

Vargonus, ar tiksliau jų vamzdžius, vizualiai ši kompozicija iš tiesų primena. Tačiau metrinis ritmas, būdingas šiam darbui, jį suartina, kad ir su kokio Steve‘o Reicho muzika – štai 1966-ųjų kompozicija Come out, pagrįsta kasetinių įrašų užciklinimu. Atskiri Varnelio „Mįslės“ segmentai iš tiesų turi panašumų su magnetinių kasečių formomis. O ir tas psichodeliškai-transinis poveikis. Užtenka tik pastovėti ilgiau...

2014 m. balandžio 22 d., antradienis

Varnelis ir audiniai

Kazio Varnelio namų-muziejaus bibliotekoje garbingą vietą užima Lietuvių liaudies meno serija (1956-1974 metais išėjo 15 tomų). Varnelis yra minėjęs, kad jo nuomone - tai vienas labiausiai vykusių leidybinių sumanymų, tegul ir sovietinėje, Lietuvoje. Poligrafinė šių leidinių kokybė nepasižymėjo ypatingomis aukštumomis, tačiau tiek konceptuali atranka, tiek vaizdinė pusė – maketas, pasak bibliofilo, tikrai buvo išskirtinė to meto sąlygų bei galimybių kontekste.

Lietuvių liaudies menas. Audiniai, I knyga, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, Vilnius, 1957
Iš Kazio Varnelio bibliotekos. Viršelio fragmentas su skirtukais
Išskirtinę poziciją knygų lentynoje pelnė audiniams dedikuota I knyga (1957 m.), kurioje iki šiol yra likusios Varnelio įdėtos kortelės, ženklinančios menininkui rūpimas vietas. Didžioji dalis kortelių – tai vaistų receptai. Skirtukais taip pat tarnavo naftos produktais prekiaujančios įmonės atributais pažymėti blankai. Panašius popierėlius menininkas naudodavo ir savo eskizams. Du tokius eskizus – pirmines idėjas, Varnelis panaudojo ir šioje knygoje.

Skirtukai knygoje. K.Varnelio eskizai. 9 dešimtmetis [eskizai nerealizuoti]
Ką liudija ir įrodo ši knyga bei minėtieji skirtukai?
Visų pirma – tai, kas ir taip yra akivaizdu – kad Varnelio optinę tapybą tiesiogiai įtakojo lietuvių liaudies audiniai. 
Antra, kad tradicinė tekstilė Varnelio tapybą veikė keliais – grafiniu bei spalviniu, sluoksniais.


Lietuvių liaudies menas. Atvartas 167-168. Aštuonianyčių dimų lovatiesės
Varnelis ėmėsi motyvų savo optinei tapybai iš žemaitiškų ir aukštaitiškų audinių raštų. Ypač taiklus ir lakoniškas (beje, toks buvo ir pats Varnelis, komentuodamas savo kompozicijas) būtų eskizų-skirtukų liudijimas. Šie atstovauja vėlesniajam dailininko kūrybiniam etapui – devintajam dešimtmečiui (ką liudija sąlygiškai laisvesnės, banguojančios, kreiva-linijinės formos), tačiau bendras ritmo pojūtis išlikęs tas pats. Jis hipnotizuoja, perkelia į kitų matavimų pasaulį, užburia.

Takas
Vilniaus aps. Linas, šiaudai, keturnyčiai.MAIEM 742


K.Varnelis, Montažas, 1972, drobė, akrilas, 173x173 cm
Ne mažesnį poveikį darė ir spalviniai sprendimai. Raudonos, mėlynos ir kitokios spalvos – ryškios, žaižaruojančios, net užimančios kvapą, atėjusios iš lovatiesių, kilimų prie lovų, gūnių ir takų. Pats Varnelis save laikė kuo tikriausiu koloristu. Spalvinius sprendimus jam diktuodavo genai ir istorinė atmintis. Šios knygos atvejis tai puikiausiai įrodo...

Lovatiesė
Kybartų apyl., Jurbarko raj. Linas, vilna, medvilnė, rinktinė, austa 1949 m. VVDM Ks 94


K.Varnelis, Idioma, 1975 m., drobė, akrilas,  175x248,5 cm
K.Varnelio konstrukcija ant namo stogo
Čikaga, 8 dešimtmečio pradžia