2014 m. sausio 23 d., ketvirtadienis

Varnelio signatūros

Varnelis retai pasirašinėdavo savo kūrinius. Tuo įsitikintų bet kuris atidesnis K.Varnelio namų-muziejaus lankytojas, priekabiai ieškąs autoriaus tapatybę ir sukūrimo datą ženklinančių įrašų. Negalima sakyti, kad to visiškai nėra, tačiau dominuojanti dauguma darbų yra nepasirašyti.
Nesunku paaiškinti kodėl taip yra.
Optinėse kompozicijose to reikalaudavo pati minimalizmo estetika ir ideologija. Begalinės spalvinės plokštumos, regis, sukurtos ne žmogaus rankų, o egzistuojančios visur ir visados (tiksliau – amžinajame idėjų pasaulyje) visiškai to nereikalavo.
Kitų periodų kūriniuose signatūrų nebuvimą lėmė ir autoriaus kuklumas bei jo prigimtis. Verta priminti, kad Kazio Varnelio tėvas Kazimieras buvo liaudies menininkas (kad ir kaip nerangiai skambėtų šis apibūdinimas) – šio sukirpimo senieji kūrėjai atsainiai žvelgė į savo ego su(si)reikšminimą. Juo labiau – Varnelis ilgą laiko dirbo bažnyčioms. Bažnytinis menas taip pat nėra ta veiklos sritis, kurioje kūrybinis individualizmas būtų savaiminis tikslas.
Parašų nebuvimas yra nulėmęs kai kuriuos nesusipratimus atributuojant Varnelio kūrinius – paprastai jie būdavo painiojami su mokytojo Stasio Ušinsko produkcija. Toks likimas buvo ištikęs Rūdavo kautynes (1941) iš Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus arba Dieną (iki 1943) iš LAWIN rinkinių.
Tačiau kai kuriuose darbuose esama parašų ir jie kai kada specifine prigimtimi (trumpa-aišku, heraldizuota) labai taikliai apibūdina meninės asmenybės raidą.
Kalbėti apie Varnelio signatūras galbūt reikėtų pradėti nuo jo parašų studijų laikų fotografijose. Dauguma jų buvo skirta dovanojimui – ir ne bet kam, o pirmajai meilei – Filomenai Ušinskaitei. Visuomet žinojau, kad profesorius pasižymi neblogu humoro jausmu, tačiau vėlyvaisiais metais juoką neretai maskuodavo ir amžius, ir išskirtinio statuso suvokimas. O štai nuotraukose Varnelis – ir ambicingai projektuojantis į ateitį, ir savikritiškai kikenantis.
Ne vienoje dedikacijoje jis pasirašo ne kuo kitu, o Kazimieru Antruoju (tame galima įžvelgti aliuzijas ir į šventąjį globėją, ir į Tėvą – pirmąjį ir tikrąjį Mokytoją).
Ketvirtais studijų (ar draugystės su Filomena) metais pasirašo ne bet kaip, o „Kazimieras II ketvirtais savo viešpatavimo metais“.
Fotografija su Kazio Varnelio dedikacija Filomenai Ušinskaitei 1939 spalio 11 d.
Šie parašai nėra tikrosios kūrybinės signatūros, bet jie atskleidžia vieną Varnelio kaip asmenybės bruožą – polinkį šiek tiek pozuoti, kuris vėliau matytis ir net parašų ant paveikslų pobūdyje.
O vienas pirmųjų pasirašytųjų kūrinių – tai apie 1937 metus nutapytas dvigubas tėvų portretas. Dešiniajame apatiniame kampe didžiosiomis raidėmis gana ekspresyviai (priešingai visai tapysenai) išvedžiota – KV ir zigzagas (šioji figūra nuostabiai geometriniu kūnu reinkarnuosis optinėje tapyboje).
Kazys Varnelis, Tėvų portretas, apie 1937 m., fragmentas
Panašiai galima pasakyti ir apie pirmąjį ar vieną iš pirmųjų kūrinių Valstijose – 1949 metais nupieštą dėdės Juozo Laugaudžio portretą. Šiuo atveju mažosios kvar ir zigzagas komponuojamos virš pusmėnulio – vėlesniais metais populiariu būsiančio tapybinio ženklo.  
Kazys Varnelis, Juozo Laugaudžio portretas, 1949 m.
Remiantis šiais precedentais – galima kelti prielaidą, kad Varnelis signuodavo pirmuosius naują etapą pradedančius arba kažkuo išskirtinesnius kūrinius. Nors griežtos sistemos ir nuoseklumo, deja ar beje, čia įžiūrėti negalima.
Antai, optiniu periodu galima aptikti (tik) kelias pasirašytas drobes.
Viena iš jų yra Mėlynasis ansamblis (1973), 1974 metais 75-ojoje Čikagos ir apylinkių (Chicago and Vicinity) parodoje pelnęs Vielehrio apdovanojimą. Statmenai visai kompozicijos logikai šviesiomis raidėmis tamsiame fone ura išvedžiota lakoniškai – k.varnelis.
Kazys Varnelis, Mėlynasis ansamblis, 1973 m., fragmentas
1982 m. analogiškai sukomponuotas parašas baigiamajame, ketvirtajame kūrinyje iš Edom serijos. Tas pats pasakytina apie 1984-ųjų Nu-nu (tik varnelis  čia suorientuotas tradiciškai horizontaliai). 
Kazys Varnelis, Nu-nu, 1984 m., fragmentas
Reikia pastebėti, kad devintame dešimtmetyje Varnelio požiūris, keičiantis tapybinei plastikai, pradėjo kisti. Viena vertus, jis ir toliau ne itin pasirašinėdavo paveikslo „averse“ (kartais labai lakoniškai – tik K ir metai), tačiau nugarinėje dalyje didesnė darbų dalis pasirašyta.
Įdomu, kad šiuo atveju Varnelis dažnai pasirašydavo (pridėdamas prie pavardės arba nebūtinai) LITUANUS ar VASIOTAS. 
Kazys Varnelis, Piliakalnis, 1987 m., nugarinės pusės fragmentas (beje, matyti, kad užtapyta optinė kompozicija)
Dėl LITUANUS yra viskas aišku – tai dar iš Didžiosios Kunigaikštystės atkeliavusi tradicija taip save lotyniškai apibūdinti užsienyje atsiradusius lietuvius (pavyzdžiui, Varneliui imponavo didžiojo septynioliktojo amžiaus artilerininko Kazimiero Semenavičiaus, pasirašinėjusio Equitis Lithuani, asmenybė.  
Kazys Varnelis, Paslaptingas mazgas, 1999 m., nugarinės pusės fragmentas
VASIOTAS ženklina žemaitiškąją Varnelio prigimtį. Vasiotu vadintas kalnas (buvęs piliakalnis ar alkakalnis) gimtųjų Alsėdžių apylinkėse. Taigi – tai ir lokaliai ženklu, ir muzikaliai skambu (o tai dailininkui visuomet buvo svarbu).  
Kazys Varnelis, Raudonas akcentas, 1995 m.
Pats konceptualiausias Varnelio parašas šio, paskutiniojo jo tapybos periodo darbe – tai 1995 metų kompozicija Raudonas akcentas. Esmė slypi tame, kad parašas – išdidinta varnelė, V raidės pavidalo motyvas, yra tapęs struktūriniu visos kompozicijos elementu, jos pagrindu ir esmių esme. Pats autorius yra užsiminęs, o taip interpretuoti galima nežinant tikrųjų intencijų, kliaujantis vien žodžių žaismu (šio menininko kūryboje tai visuomet buvo ganėtinai svarbu), kad tai yra ne tik paveikslas-parašas, signatūra-kūrinys, bet ir į ženklą, į hieroglifą transformuotas paties Varnelio autoportretas.
Varnelis čia skrieja kaip tikras paukštis paslaptingomis tapybinėmis erdvėmis...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą