2014 m. sausio 28 d., antradienis

Senieji K.Varnelio namų-muziejaus gyventojai

Vienas garsiausių iš buvusiųjų K.Varnelio namų-muziejaus gyventojų – tai pirklys Luka Mamoničius. Žymiu iki mūsų dienų šį asmenį daro Mamoničių spaustuvė(priklausiusi Lukai, jo broliui Kuzmai ir šio sūnui Leonui) – tai priešingoje Rotušės aikštės pusėje buvusioje valdoje 1574 m. su įvairiom peripetijoms ir bylomis įsteigta (veikusi iki 1623 m.) tipografinė įmonė, besispecializavusi knygų gudų kalba spausdinimu. Reikšmingą produkcijos dalį sudarė valstybinės reikšmės leidiniai – tarp kurių ir pats Trečiasis Lietuvos Statutas.
Manytina, kad Mažosios gildijos pastatą Luka įsigijo aštuntojo dešimtmečio viduryje – tuomet jis valdė ir kaimyninį Didžiosios gildijos statinį, ir steigė minėtąją tipografiją nepertoliausiai. Šis žmogus buvo ne tik pirklys, bet ir valdininkas, užėmęs LDK iždininko, Dysnos seniūno pareigas.

Vilnietis kasdieniu ir šventiniu rūbu, XVIII a. pabaigos-XIX a. pradžios vokiečių dailininko piešinys (iš K.Varnelio rinkinių)
Kaip yra rašęs Oleksandras Polubiako, Luka, kaip ir jo brolis, pasižymėjo ypatingu veiklumu ir „verslumu“, pažintimis su aukščiausiais valstybės dignitoriais (Trečiojo Statuto ir kitų valstybinės reikšmės leidinių spausdinimo monopolizavimą lėmė ne kas kita, kaip geri ryšiai su rusinų kancleriu Leonu Sapiega). Antai,1582 m. tapęs Vilniaus vaitu, Luka turėjo teisę ir galimybę rinktis mokesčius alkoholiui. „Šį mokestį jis surinkinėjo su tokiu įkarščiu, kad kai kurių brolijų atstovams teko kreiptis į teismą, reikalaujant sustabdyti šio mokesčio, kaip antiįstatymiško ir pažeidžiančio jų teises bei privilegijas, veikimą“ (http://ru.delfi.lt/vkl/history/istoriya-mamonichej-pecunia-non-olet-dengi-ne-pahnut.d?id=59029055).
Luka garsėjo ir savo aristokratiškomis pretenzijomis (paprasčiau tariant – pasipūtimu bei tuščiagarbiškumu), ir savo, švelniai tariant, aktyviais tarnais–peštukais, ir niekaip neįrodomais įtarimais dėl kyšininkavimo. Jį kaip asmenybę, puikiai atskleidžia, kad ir jo paties laidotuvės 1606 m., kurių metu velionį pagerbti susirinkę svečiai buvo vaišinami išties prabangiai – egzotiškais prieskoniais pagardinta lašišiena, teterviniena, vištiena, zuikiena, jerubiena, vynu (malvezija ir kitokios rūšys)(http://www.etno.lt/index.php/en/articles/192?sectionid=0).
Po Lukos mirties abu namai priklausė Jonui Šycikui Zaleskiui, perdavusiam šį nekilnomąjį turtą savo palikuonims. Šycikai Zaleskiai atstovavo vienai įtakingiausių ir kilmingiausių (jie didžiavosi savo bajoriška kilme) Vilniaus patricijų giminių. Kaip liudija 1636 metų karaliaus dvarui skirtų per valdovo apsilankymą Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje namų sąrašas, patys Šycikai Zaleskiai šiame name nerezidavo, o nuomojo miestiečiui Chomai Matvejevičiui. Tuo metu čia būta ir daugybės patalpų (net dešimt) sandėliams, ir septynios krautuvės iš gatvės pusės, ir arklidė keturiems arkliams, ir bravoras (M.Paknys, Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai, Vilnius, 2006, p.113).
Galbūt įdomiausia yra tai, kad Vilniuje Vladislovo Vazos lankymosi metu Mažosios gildijos pastatas buvo paskirtas Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio sūnaus, Maltos ordino riterio, tuo metu ėjusio LDK raikytojo pareigas Kristupo Zigmanto Radvilos (159i–1642) dvaras. Kristupas Zigmantas garsėjo kaip puikus karys, dalyvavęs ir Chotino kautynėse (1621), ir Smolensko deblokavimo operacijoje (1633). Galop Kristupas Zigmantas tarnavo savanoriu Vokietijos imperatoriaus Ferdinando III kariuomenėje Trisdešimties metų kare, vadovaudamas ne kam kitam, o garsiesiems lisovskiečiams (lisowczyki). (E.Kotlubajus, Radvilos, Vilnius, 1995, p. 242-243). 
Lojevo kautynės 1649 07 31 tarp LDk kariuomenės, vadovaujamos lauko emono Jonušo Radvilos, ir sukilusių kazokų, Kristupo Eigirdo vario raižinys (iš K.Varnelio rinkinių)
Kitas garbus vilnietis, susijęs su Mažosios gildijos pastatu – miesto tarėjas Jonas Kazimieras Jachimovičius. Anot Rimvydo Čaplinsko, pirmajame aukšte ar rūsyje jis nuomojosi patalpas parduotuvei. Iš Liublino į Lietuvą po maskvėnų okupacijos septintajame dešimtmetyje atvykusį J.K.Jachimovičių galima laikyti tipišku nuvorišu. „Kaip teigė liudininkai, pradžioje prekiavęs tik iš vieno vežimo, vedęs jau iš trijų [o 1702 m. vedė popieriaus gamintojo Tochtermano dukrą, ginklininko Vinklerio našlę Aną Kotryną], po to perėjęs į krautuvę ir pirkęs vytinę. Jis prekiavo, važinėjo, o žmona smuklę ir kitą verslą tvarkė. Vėlesni duomenys rodo, kad iš tikrųjų tapo stambiu urmo pirkliu, pavyzdžiui, vežė į Vroclavą jaučių odas“ (A.Ragauskas, Vilniaus miesto valdantysis elitas XVII a. antrojoje pusėje (1662-1702 m.), Vilnius, 2002, p. 212). Tai, kad J.K.Jachimovičius prekiavo odomis, leidžia kelti prielaidą, jog būtent tokios prekės siūlytos ir jam priklausiusioje Mažosios gildijos pastato dalyje.  
Odinės širmos detalė, XIX a. (iš K.Varnelio rinkinių)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą