2014 m. sausio 13 d., pirmadienis

Lankstiniai

Varnelio optinės tapybos „gulbės giesme“ laikytini 1996-1997 metų darbai, kuriems taip pat labai tinka sąlygiškas „lankstinių“ pavadinimas.
Pirmiausia būtina paaiškinti, kodėl tai yra „gulbės giesmė“. Minėtaisiais metais Varnelis dar ir, praktiškai, paskutinį kartą atsigręžė į optinę estetiką (tai yra, tapybą, pagrįstą optinės iliuzijos kaip priemonės ir tikslo kūrimu). Pačiais paskutiniaisiais metais, jau prieš pat mirtį jis dar kartą pabandė pasukti laikrodį atgal – tačiau tai lėmė kita logika, skyrėsi ir išraiška.

Kazys Varnelis, Laiptai erdvėje / Stairs in Space, 1995, drobė, akrilas, 114x223 cm

Svarbu, kad 1996-1997-ieji buvo ir paskutinieji Varnelių gyvenimo Amerikoje metai. Tad šio pobūdžio tapyba regisi ir kaip tam tikras reveransas praėjusiam laikui, o su juo ir įspūdingai meninei karjerai Jungtinėse Valstijose.
Minėtuosius „lankstinius“ jungia viena savybė – „netaisyklingas“, tai yra netradicinis, o visaip iškarpytas, išlankstytas formatas. Tokių kompozicijų Varnelis buvo padaręs ir anksčiau (net ne vieną), tačiau 1996 metais jos dominavo.
Tokiu būdu Varnelis atliko minimalizmo, pirmiausia šios meninės krypties, požiūriui būdingą veiksmą – jis nutrynė ribą tarp paveikslo ir skulptūros. Tapybos darbas buvo paverstas objektu, daiktu. Tai, kad taip buvo padaryta iliuziškai, rodo, kad op meno siekiai Varneliui taip pat buvo svarbūs.
Išlankstyti Varnelio kūriniai pirmiausia primena japoniškus origamius. Tokios asociacijos yra neatsitiktinės, kadangi K.Varnelio namų-muziejaus rinkinyje orientalistinei kolekcijai skirta pakankamai garbinga vieta. Įdomu, kad ekspozicinėje erdvėje pažintis su Tolimųjų Rytų menu prasideda netrukus po „lankstiniais“ nukabintų salių. Žinoma, šiuo punktu išskirtinė yra viena salė, su dominuojančiomis netipinio formato tapybinėmis kompozicijomis antrajame senosios Mažosios gildijos aukšte.
Laiptuose erdvėje galima atpažinti gervės, o Oho – paties varno galvą.

Kazys Varnelis, Oho, 1996, kartonas, akrilas, 124x168 cm

Kita vertus, Varnelis, savo kūrinius komentavęs itin šykščiai, aiškino, kad Oho struktūra sukurta nusižiūrėjus nuo gimtojo tėvų namo Alsėdžiuose konstrukciją (čia vėlgi susiduriama su keliagubo matymo ir suvokimo specifika op dailėje).
Fokusas taip pat kelia asociacijas su paukščiu – tačiau tai jau ne išlankstytas, o iš dviejų „popieriaus“ skiaučių ar tariamų audinio atraižų sudėliotas pavidalas.
Kazys Varnelis, Fokusas / Focus, 1996, drobė, akrilas, 62x336 cm

Įmantrusis Ozeo vaizdiškai yra panašus į origamį tarpinėje būsenoje, iš kurios, žiūrėk, netrukus bus išlankstyta dėžutė arba koks nors daugiabriaunis brangakmenis.

Kazys Varnelis, Ozeo, 1996, kartonas, akrilas, 126,5x202 cm

Analogiškai Sochem yra ne kas kita, kaip lankstinys pirminėje stadijoje – menamas lapas čia yra tik perlenktas.

Kazys Varnelis, Sochem, 1996, drobė, akrilas, 198x100 cm

Chutam – – kelis kartus perlenkta „popierinė“ triūba, vamzdis. Dar sudėtingesnė, bet gimininga yra Sacal (beje, dešimtmečiu ankstesnis kūrinys), kuriame viena prie kitos yra „priklijuoti“ keturi ritiniai. Tai taip pat perša nuomonę apie milžiniškus pirštus, priklausančiam stilizuotai giganto ar roboto figūrai.
Kazys Varnelis, Sacal, 1985, drobė, akrilas, 121x244 cm

Utara – lyg ruošinys origamiui iš dviejų dalių – popieriaus lapo ir kaspino (arba tūtos). Optinis efektas čia ypač stulbinantis, o jo reikiamybė – akivaizdi.
Kazys Varnelis, Utara, 1996, kartonas, akrilas, 121,5x180 cm

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą