2014 m. sausio 2 d., ketvirtadienis

Kubų ansamblis

Kazio Varnelio kompoziciją „Kubų ansamblis“ (Assemblage of Cubes, 1968 m., akrilas, drobė, 200x428 cm) galima laikyti kultiniu šio menininko darbu. Chrestomatinis jis yra dėl to, kad jame tapytojas naudoja stipriausią savo „spalvinę“ gamą: juodą ir baltą, išreiškiančią esminius tiek paties Varnelio, tiek op meno tikslus bei postulatus: erdvės iliuzioriškumą; kompozicinę ritmiką (tiesą, šiuo atveju susiduriame su paprasčiausia, primityviausia – metrine ritmo forma). Svarbus jis yra ir dėl dydžio – monumentalus formato, suteikiančio žiūrovui pajusti buvimo paveikslinėje erdvėje (ir ne bet kokioje – surežisuotoje non finito, begalybės principu). Potapybinėje abstrakcijoje, minimalizme, op mene tai buvo pakankamai svarbu. Svarbiausia, kad būtent „Kubų ansamblis“ aiškiai ir deklaratyviai, it koks manifestas, atskleidžia vieną labai svarbų ir op menui ypač būdingą – iliuzijos sukūrimo motyvą. Šis yra labai paprastas:
        Op mene kūrybinis procesas ir jo suvokimas veikia lygiakraščio trikampio dėsniais.

Kazys Varnelis, Kubų ansamblis, 1968 m.


Viename to trikampio smaigalių yra pats menininkas, sukuriantis vaizdo iliuziją.
Kitame – kūrinys, savotiškas mediumas tarp menininko ir žiūrovo.
Jame egzistuojanti vaizdo iliuzija, kelių vaizdų matymo galimybė implikuoja žiūrovo (esančio trečiojoje viršūnėje) lygiavertę reikšmę.
Tai yra – paveiksle egzistuojančios optinės iliuzijos dėka žiūrovas tampa lygiaverčiu menininko partneriu. Nes tai, kas žiūrovo sąmonės bei valios dėka sukuriama jo smegenyse ir yra galutinis išeities taškas – mentalinis projekcijos taškas.
„Kubų ansamblio“ pavadinimas yra ne šiaip sau prie kūrinio prikabinta etiketė. Tai perskaitymo kodas.


Kubų ansamblis trijų Čikagos menininkų (Florsheim/Koppe/Varnelis) parodoje Čikagos šiuolaikinio meno muziejuje, 1970 m., Jono Dovydėno nuotraukos
Prieš kompoziciją atsistojęs žiūrovas iš tiesų gali įsitikinti – prieš jo akis raibuliuoja balti kubai.
Tačiau akiai slenkant link paveikslo kraštų, kubai transformuojasi į stačiakampius gretasienius – trimates figūras, turinčias aštuonias viršūnes. Nors būtina pabrėžti – „arčiausiai“ žiūrovo akies esanti plokštuma visuomet išlaiko savo kvadratinį siluetą.
Kitas dalykas – žiūrovas savo akis gali nustatyti taip, kad ji tas geometrines formas (kubus ir stačiakampius) gali matyti arba nutolusias, arba priartėjusias (arba įgaubtas, arba išgaubtas).
„Kubų ansamblis“ gali veikti ir kaip regimojo suvokimo psichologinis testas – žiūrovo juk niekas neverčia išskirti šviesių (baltų) segmentų. Vienodai sėkmingai jis gali kabintis už juodų.
Šiuo atveju egzistuoja taip pat kelios vizualaus perskaitymo galimybės:
1)      Tiesiog juodi lygiašoniai trikampiai.
2)      Smėlio laikrodžiai (sudaryti iš trikampių porų).
3)      Hegzagramos – žvaigždės (sudarytos iš 6 trikampių)– tiksliau – heraldinės Dovydo žvaigždės arba skydo (ēn Dāwī) pavidalai.
Ypač iliustratyviu ir literatūriniu mąstymu bei matymu apdovanotieji čia dar gali įžiūrėti daugybę solidžių ponų su baltais marškiniais ir varlikėmis, sėdinčių ir klausančių kokios nors konferencijos prelegento kalbos ar koncerto. Savaime peršasi aliuzijos su Gustavo Klimto Zuschauerraum im alten Burgtheater in Wien (1888 m.).

Reziumuoti galėtų op meno „ideologas“ Williamas C. Seitzas (1914-1974), pastebėjęs, kad „percepcinė [suvokiamoji] abstrakcija egzistuoja labiau dėl savo percepcinio poveikio nei konceptualaus nagrinėjimo“.

Kubų ansamblis lietuvių dailininkų parodoje Corcoran galerijoje Vašingtone, 1973 m., Jono Dovydėno (?) nuotrauka

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą