2014 m. sausio 7 d., antradienis

Esminis kampas

Lūžis, tiksliau kampinis posūkis Kazio Varnelio kūrybinėje biografijoje įvyksta septintojo dešimtmečio viduryje. Negalima to pasikeitimo pavadinti lūžiu, kadangi persilaužimo prasmė yra susijusi su radikaliu pasikeitimu, su visišku persikūnijimu. Varnelis tiesiog įvykdo esminį posūkį. Iki tol dirbęs (ir pakankamai sėkmingai) įvairių bendruomenių (ne tik lietuvių) ir konfesijų (ne tik katalikų, bet ir protestantų) bažnyčioms, menininkas nusprendžia nutraukti šią užsakymų ir amatininkiškos veiklos (taip ją vertina pats) grandinę.

Konstruktyvistiniai motyvai Varnelio bažnytiniame mene -  presbiterijos baliustrados fragmentas iš Nekaltojo Prasidėjimo seserų vienuolyno koplyčios, Putnamas (JAV), 1955

Esmė slypi tame, kad bažnyčia (ir ypač Amerikoje, o tuo labiau tautinėje terpėje) buvo pakankamai konservatyviu užsakovu. Varnelis, vis labiau linkęs į abstrakčios plastikos kalbą bei jos paieškas, jautėsi neberealizuojantis savęs kaip autorius. Tačiau šešiasdešimtųjų metų viduryje apsisprendęs tapti laisvu menininku – frylanseriu, Varnelis perėjo į kitą formatą (molbertinę tapybą), strategiją (pasuko į op meną, na, arba Hard-edge painting – „aštriabriaunę tapybą“ pasak Jules Langsnerio), tačiau išsaugojo tą pačią taktiką (naudotą tiek bažnytiniame mene, tiek dar anksčiau ar lygiagrečiai), kurią charakterizuoja erdvės ir ritmo paieškos, įkūnytos šviesotamsine (tiksliau – tonine) slinktimi, tranzitu iš šviesios, ryškiausiai „apšviestos“ struktūrinio stačiakampio elemento dalies į „tamsiausią“. Tad tai buvo posūkis, bet ne lūžis.

Parodos The Responsive Eye katalogo viršelis, 1965

Keistas sutapimas (nors K.Varnelio namų-muziejaus ekspozicijos keistumus ir sutapimus vargu ar galima vadinti viso labo „keistais sutapimais“), tačiau K.Varnelio namų-muziejaus ekspozicijoje tas posūkio taškas labai aiškiai matomas kampinėje antro aukšto salėje – toje erdvėje, kurioje žiūrovas, ėjęs priekin, iš tiesų pasuka. Pačioje kertėje eksponuojamas vienas iš tų darbų – Ritmo refleksija, nuo kurio ir reikėtų pradėti kalbą apie kampinį Varnelio kaip dailininko posūkį. Optinių kompozicijų (ar joms artimų), tiesą sakant, buvo pasirodę jau ir prieš tai (kad ir 66-ųjų Ritminė dinamika), tačiau 1968 metai buvo Varnelio kūrybinio posūkio metai, kuomet jis sistemingai pradėjo kurti op meno, minimalizmo ir Hard-edge painting „žanrų“ rėmuose. Neabejotina, kad tam ypač stiprų postūmį suteikė Niujorke jau prieš tai regėtos kultinės parodos (pirmoje vietoje, žinoma, The Responsive Eye, kuruota 1965 metais Williamo C. Seitzo Moma – Varnelio bibliotekoje yra net du jos katalogo egzemplioriai – o tai jau daug ką pasako).

Kazys Varnelis, Ritmo refleksijos / Reflections of Rhythm, 1968, drobė, akrilas, 173x173 cm

Taigi, minimos salės esminiame kampe puikuojasi paminėtos Ritminės refleksijos – eilinį kartą paveikslo pavadinimas veikia kaip tam tikras manifestas, beveik kaip devyniasdešimt penkios Martino Liuterio tezės. Ritminės refleksijos pasako, įvardija, apibūdina, kas yra svarbu Varneliui:
        Ritmas, ritmas ir dar kartą ritmas (perfrazuojant Nietzche).
Pernelyg nesileidžiant į gilias numerologines refleksijas ir kombinacijas, verta pastebėti, kad būtent 1968 metais Varnelis pradėjo visą seriją kvadratinio formato darbų, kuriuose jis varijavo ne kuo nors kitu, bet įvairiausiomis spiralinėmis kombinacijomis. Įdomiausia tai, kad ne tik Ritmo refleksijų, bet ir kitų kvadratinių kompozicijų formatas yra identiškas:
        173x173 cm
Sudėjus 7 ir 3 gauname 10. Taigi susiduriame su dešimtainės sistemos išeities tašku – dešimtimi. Tą dešimtį, vengdamas monotonijos, Varnelis išskaidė į septynis modusus (jeigu vartotume klasikinę terminiją) – kvadratus, sudarytus iš atitinkamų elementų kombinacijų. Tai įprastas Varnelio optinės kūrybos veiksmas:
        Skaidymas, skaidymas, skaidymas...
Bet, iš principo, kalba eina ne apie tai. Esmė slypi tame, kad Varnelis, kaip pradedantysis op meno atstovas, pradėjo nuo klasikinių (stačiakampių, kvadratinių) ir monochrominių kompozicijų. Visa tai ir įvyko 1968-asiais.


Kampinė salė K.Varnelio namų-muziejaus ekspozicijoje (atkreiptinas dėmesys į nišos sienoje ir Monoritmo nr.2 kombinaciją)


O paskui buvo sukama dviejomis kryptimis. Ir tai labai aiškiai matyti kampinėje K.Varnelio namų-muziejaus salėje.
Dešinėje yra Sador – 1976-ųjų metų kvadratinė (172x172 cm) kompozicija, kurioje iš atskirų geometrizuotų spiralių sukonstruota struktūra švyti raudonumu. Pats Varnelis ne kartą prisipažino laikantis save koloristu – ir būtent šiame darbe geometrinio piešinio, ornamentinės struktūros santykis su spalva, viso to svarba yra padėta tartum ant delno.
Kairėje yra Monoritmas nr. 2 – (1984 m., 172x173 cm) – beveik graikiškos omegos (Ω) – stilizuotos ir supaprastintos raidės pavidalo figūra. Tai ne tradicinis stačiakampis, o skulptūrą, objektą, konstrukciją optiškai imituojantis paveikslas, nutrinantis ribas tarp dviejų ir trijų matavimų sistemų. Varneliui, kaip ir kitiems minimalizmo bei įvairiausių geometrinės abstrakcijos atšakų atstovams tai buvo ir svarbu, ir aktualu.

Kazys Varnelis, Sador, 1976, drobė, akrilas, 172x172 cm

Kazys Varnelis, Monoritmas II / Monorhythm II, 1984, drobė, akrilas, 173x173,5 cm


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą