2014 m. sausio 16 d., ketvirtadienis

"Didžioji kompozicija" Didžiojoje salėje

Didžioji pirmojo aukšto salė K.Varnelio namuose–muziejuje egzistuoja pirmajame labiausiai nuo Rotušės aikštės nutolusio korpuso aukšte. Antrajame aukšte yra jos brolis–dvynys.
Senuosius šių namų planus pastudijavusi akis ne sunkiai pastebėtų, kad anksčiau čia būta dviejų kambarių. Didžioji salė susiformavo paskutinės „restauracijos“ metu aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje. Tam, kad į vidinį kiemą galėtų patekti sunkioji technika, autentiškas bent jau septynioliktojo amžiaus korpusas buvo brutaliai išgriautas, o paskui iš naujo atstatytas. Išorinis vaizdas liko panašus, tačiau vidinė erdvė stipriai pasikeitė. Nėra to blogo, kas neišvirstų į gerą – tokiu būdu K.Varnelio namų-muziejaus erdvė praturtėjo bent keliais didesniais ekspoziciniais plotais.
Didžiojoje salėje, kaip ir visame pirmajame aukšte yra eksponuojami paskutiniųjų kelių Varnelio gyvenimo dešimtmečių darbai. Todėl kyla pagrįstas ir natūralus klausimas:
         Kodėl pats dailininkas savo kūrybą žiūrovams pristato nuo vėlyvųjų, o ne ankstyvųjų artefaktų (kaip yra įprasta griežtais chronologiniais principais sustyguotose ekspozicijose)?
Taip replikuoti ypač norisi apžiūrint K.Varnelio namus nenuosekliai – einant nuo pirmojo aukšto į antrąjį, o atvirkščiai. Tuomet matosi visa menininko kaitos logika, kuomet griežtai ir preciziškai sukonstruotas pakeitė kur kas laisvesnė raiška.

Atsakymas gali būti vienas: paskutiniais metais Varnelis grįžo prie savo šaknų, vėl pradėdamas naudoti tuos motyvus ir plastinę kalbą, kuri buvo būdinga jo ankstyviesiems abstraktiems eksperimentams šeštajame dešimtmetyje – septintojo pradžioje. Skirtumas tik tas, kad vėlyvieji darbai buvo prisodrinti optinės Varnelio praeities.
Tai labai gerai matyti pažvelgus į vieną iš kultinių vėlyvųjų Varnelio darbų – Didžiąją kompoziciją (pavadinimas kalba pats už save – kaip ir nemažų gabaritų formatas), kurią, beje, ir pats profesorius laikė vienu iš labiausiai vykusių sumanymų.

Kazys Varnelis, Didžioji kompozicija / The Great Composition, 1989-1997, drobė, aliejus, 199x275 cm

Visi tie organines, neorganines formas (nuo uolienų iki pirmuonių) primenantys siluetai yra artimi retiems šeštojo dešimtmečio abstraktiems darbams (prisimintinas, kad ir iki galo nerealizuotas Mitologinis ciklas). Tačiau beveik nepastebimas (bet realus) vieno segmento perėjimas į kitą, tokiu būdu suformuojant vos ne grandinėlę arba kuo tikriausią labirintinę struktūrą. Dėl kompozicijos didingumo – dėl daugybės (lyginant su kitais darbais) segmentų buvimo, šis kūrinys pavadintas „Didžiuoju“...
Parkas Varneliams 1978-1998 metais priklaususioje Virginijos viloje (Villa Virginia), Stokbridžas (Masačusetso valst.), K.Varnelio nuotrauka
Bandant suvokti, kas galėjo tiesiogiai inspiruoti Varnelį tapant Didžiąją kompoziciją, akyse sušmėžuoja iš Didžiosios salės sienos išlindę gotikinio mūro akmenys. Jų formos primena tapybinius Varnelio segmentus. Tokio silueto uolienų nemažai buvo ir Varnelio namuose – Virginijos viloje Stokbridže. Angliško tipo parkas buvo nusagstytas beveik antropomorfiniais akmenimis. Tad monumentalios, apibdnerintos masės galbūt ir iš ten...  

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą