2014 m. sausio 8 d., trečiadienis

Berniukas ant debesies

Vienas autoritetingas architektas Varnelio eksponavimo principus K.Varnelio namuose-muziejuje nusakė su šiokios tokios ironijos gaidele:
        Dėlioja jis ten visokius altorius...
Nežiūrint viso skepsio, architektas gana taikliai įvertino situaciją.
Viena vertus, keliasdešimt metų bažnyčioms dirbęs (galop – net iš tokios aplinkos išėjęs) menininkas ir negalėjo nedėlioti altorių – tai tiesiog tvinkčiojo jo gyslose.
Kita vertus, Varnelio eksponavimo principus galima sugrupuoti į kelis tipus:
1)      Minėtas „altorinis“ eksponavimas – kuomet smulkesnių eksponatų grupė išdėliojama ant didesnio (stalo, komodos, indaujos). Įspūdis iš tiesų primena barokinės bažnyčios altoriaus mensą ir retabulą, nudėliotus įvairaus pavidalo objektais (relikvijoriais, monstrancijomis etc.).
2)      „Parkinis“ eksponavimas – kuomet erdvėje instaliuojama stambesnių eksponatų grupė. Kyla asociacijos su renesansiniu, itališko tipo parku, nusagstytu augalais, skulptūromis, įvairiais dekoratyviniais elementais.
Kita vertus, sąvokai „altorinis“ badant akis, galima pavartoti ir teatrinės scenografijos apibrėžimą. Juolab, kad barokinėje bažnyčioje teatrališkumas su visomis iš to plaukiančiomis savybėmis yra viso komponavimo alfa ir omega.
Vienas tokių (sakytume ir vienas labiausiai vykusių) teatrinių komponavimo pavyzdžių yra buvusioje Masalskių virtuvėje. Varnelis čia, kaip ir daugelyje K.Varnelio namų-muziejaus salių susidūrė su riboto, nedidelio, pernelyg ankšto ploto problema (visgi nemaži jo tapybos formatai reikalauja didesnės erdvės), kurią išsprendė tipišku jam sprendimu – erdvės „prakirtimu“.
Tai yra – norint suprasti konkretaus paveikslo esmę reikia atsitraukti – tiksliau išeiti į kitą, kaimyninę salę (kai kada net dar toliau) ir iš ten žvelgti į kūrinį.
Masalskių virtuvėje turime kelis dešimtmečius kurtą kompoziciją Legato (aliejus, drobė, 252x133 cm). Tai, kad šio darbo idėja buvo svarbi autoriui, rodo ne tik chronologinės jo atsiradimo ribos:
        1988 metais pradėta ir tik 2004 metais baigta.
Bet ir tai, kad per tą laiką buvo nutapytos net kelios tokios pačios kompzocijos (skyrėsi tik formatai) analogiškais pavadinimais. Iš tikrųjų 2004 metais Varnelis tik pakoregavo kelias linijas, bet nesiėmė kažkokių struktūrinių pertapymų.
Kazys Varnelis, Legato, 1988-2004, drobė, aliejus, 252x133 cm
Legato (tai arba muzikinis terminas – „legato“ reiškia nepertraukiamą vieno garso perėjimą į kitą“, arba istoriškai politinis – legatas senovės Romoje – tai aukštos karinės pareigos ar popiežiaus pasiuntinio titulas vėliau) tarnauja kaip fonas visiškai neįspūdingai marmurinei nuogo berniuko, ant pagalvėlės besimaunančio kojinę skulptūrėlei.
Berniukas, besimaunantis kojinę, apie 1880 m., Vokietija
Pasakymas „visiškai neįspūdinga“ skulptūra yra subjektyvus, kadangi (kaip taisyklė) būtent prie šio konkretaus artefakto ypač dūsauja ir alpsta (patyrusios Stendalio sindromą) kai kurios K.Varnelio namų-muziejaus viešnios.
Pasakymas „visiškai neįspūdinga“ skulptūra šio konkretaus eksponato K.Varnelio namuose-muziejuje atveju taip pat nėra tikslus, kadangi minėtasis Legato sukuria foną (lyg teatrinė dekoracija) ir atsistojus toliau, jau kitoje salytėje regisi, kad berniukas sėdi ne ant marmurinės pagalvėlės, ne ant barokinio stalviršio, o ant tapybinių debesėlių (ne vienam lankytojui primenančių dar ir dantis).
Kita vertus, tie šviesūs dariniai (kalbama apie viršutinį lygmenį) Legato kompozicijoje primena, kelia aliuzijas ir į tokį teatrinį dalyką, kaip sunkią, monumentaliomis klostėmis krentančią uždangą.
Įdomu dar ir tai, kad stovint toliau, tarpduris atlieka paveikslinio rėmo funkciją, įrėmindamas visą barokinės perspektyvos ir iliuzijos principais temperuotą ekspozicinę instaliaciją.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą